2011 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Palūkanų apmokestinimas

Smagumynai su mokesčiais tęsiasi. Įdomu, kad greičiausiai bus apmokestintos palūkanos už bankuose laikomų indėlių palūkanas. Kai kas sako, kad tai jau žmonių apiplėšimas. Kad panašiai ir yra, mums padės pamatyti paprasčiausia aritmetika.

Taigi, tarkim, metams į banką padėjom dešimt tūkstančių litų (10000 Lt) už trijų procentų (3 proc.) metines palūkanas. Taigi, metų pabaigoje banko sąskaitoje turime dešimt tūkstančių tris šimtus litų (10000 Lt+(10000 Lt x 0,03)) = 10300 Lt). Jei bus taip, kaip buvo skelbta, tai iš tų trijų šimtų bus apmokestinta 300 Lt – 200 Lt = 100 Lt (tai, kas virš dviejų šimtų). Tarkim, jei mokesčio tarifas penkiolika procentų, tai nuo šimto litų reikės sumokėti penkiolika litų (100 Lt x 0,15 = 15 Lt). Sąskaitoje lieka viso labo dešimt tūkstančių du šimtai aštuoniasdešimt penki litai (10285 Lt). Rodos, kas čia tokio tie keliolika litų?

O dabar pakalbėkim apie dalyką, kurį labai kukliai, ir nesuprasi, sąmoningai ar ne, palūkanų apmokestintojai nutyli. Tai yra infliacija. Kas tai yra, jau esu rašęs šiame įraše:

http://savifinansai.blogspot.com/2011/01/kuo-skiriasi-infliacija-nuo-pinigu.html

Dėl jos mažėja mūsų turimų pinigų perkamoji galia, t.y., už tą patį pinigų kiekį dėl infliacijos kasmet galime įsigyti vis mažiau tų pačių prekių ir paslaugų.

Taigi, įvertinkim ne pinigų nominalą, ką turime sąskaitoje, o jų REALIĄ PERKAMĄJĄ GALIĄ. Taigi, metų pradžioje dedam į sąskaitą tuos pačius dešimt tūkstančių litų. Tai mūsų atskaitos taškas, nuo kurio vertinsim, kiek per metus nuvertės mūsų pinigai, t.y., kiek realiai sumažės jų perkamoji galia, nors kiekis turėtų (pridėjus palūkanas) netgi padidėti.

Metinė infliacija Lietuvoje šiemet svyruoja apie keturis procentus (4 proc.) ir daugiau. Tą galima pasižiūrėti Lietuvos statistikos departamento tinklalapyje http://www.stat.gov.lt . Taip pat yra žinoma, tik garsiai per daug neaiškinama, kad bankų siūlomos indėlių palūkanos yra apytiksliai perpus mažesnės nei šalies infliacija (o kaip kitaip bankai uždirbs???). Todėl visada galite greitai ir beveik tiksliai įvertinti, kokia infliacija mūsų Lietuvėlėje – tam tereikia banko siūlomas palūkanas padauginti iš dviejų. Toks skaičiavimas - jokia naujiena šiek tiek finansiškai apsišvietusiems žmonėms.

Žiūrim, ką po metų turim su tais dešimčia tūkstačių litų. Tarkim, metinė infliacija buvo 5 proc. Dėl jos tų dešimties tūkstančių reali perkamoji galia atitiks tik devynis tūkstančius penkis šimtus litų (nors nominalą tebeturime tą patį!) vietoje dešimties tūkstančių, buvusių metų pradžioje (10000 Lt – (10000 Lt x 0,05) = 10000 Lt – 500 Lt = 9500 Lt).

Kaip su palūkanom? Jei metų pradžioje sutarta trys (kur tiek šiandien duoda? :) ) procentai (trys šimtai litų už dešimt tūkstančių), tai metų pabaigoje šių trijų šimtų litų REALI perkamoji galia tebus du šimtai aštuoniasdešimt penki litai (300 Lt – (300 Lt x 0,05) = 300 Lt – 15 Lt = 285 Lt). Taigi, kai metų pabaigoje iš viso sąskaitoje turėsite dešimt tūkstančių tris šimtus litų (10300 Lt), per daug nedžiūgaukite – jų reali perkamoji galia nuo dešimties tūkstančių metų pradžioje (dar be palūkanų!) sumažėjo iki devynių tūkstančių septynių šimtų aštuoniasdešimt penkų litų (ir čia jau su palūkanomis!!!) (10300 Lt – (10300Lt x0,05) = 10300 Lt – 515 Lt = 9785 Lt).

Prisiminkim, kad po palūkanų, viršijančių 200 Lt, apmokestinimo 15 proc. mūsų sąskaitoje metų gale nominaliai yra dešimt tūkstančių du šimtai aštuoniasdešimt penki (10285 Lt). Jų reali perkamoji galia lyginant su dešimčia tūkstančių metų pradžioje (be palūkanų) tėra likusi devyni tūkstančiai septyni šimtai septyniasdešimt litų ir septyniasdešimt penki centai (čia su palūkanomis, nuo kurių sumokėti mokesčiai) (10285 Lt – (10285 Lt x 0,05) = 10285 Lt – 514,25 Lt = 9770,75 Lt). Taigi, po metų DĖL INFLIACIJOS sumažintą mūsų pinigų perkamąją galią (9785 Lt) dar keturiolika litų dvidešimt penkiais centais (15 Lt – (15 Lt x 0,05) = 15 Lt – 0,75 Lt = 14,25 Lt) (pagal nominalą – 15 Lt (15 proc. nuo 100 Lt. Kas virš 200 litų)) sumažina valdžia mokesčių pavidalu. Ar tai daug? Tai aišku, kad nedaug čia tų mokesčių.

BET... klausimas, ar tai nėra apiplėšimas, kai dėl nemokšiškų valdžios veiksmų šalyje (nes valdžia (Vyriausybė) turi realią įtaką šalyje vykstantiems procesams, tik klausimas, kaip tą įtaką naudoja) yra infliacija, dėl kurios gyventojai ir taip jau skurdinami sumažinant jų turimų pinigų perkamąją galią, ir dar, prie to pačio, iš žmonių paimami mokesčiai nuo pajamų, kurios REALIAI SUMAŽĖJO, kas kad nominalas padidėjo (dėl infliacijos nupirkti juk galime mažiau, nors pinigų kiekis padidėjo!). Kaip galima imti mokesčius už tai, kad turimas turtas sumažėjo??? Logika sako, kad apmokestinamas turėtų būti perteklius (pvz., jei šalyje infliacija nulinė arba minusinė (defliacija), va tada tai sutinku, kad apmokestinimas turi logikos), o čia gaunasi, kad apmokestinamas po metų susidarantis trūkumas... Ar tai neįteisintas, kad ir po kelis litus, žmonių apvogimas? Mokėti mokesčius už tai, kad nebeturi tiek, kiek turėjai... Įdomiais laikais gyvenam...

2011 m. gruodžio 9 d., penktadienis

Platesniam supratimui - geras video :)

http://www.youtube.com/watch?v=YDihRBn3ADI

Gana gerai, suprantama kalba paaiškinta, kas vyksta platesniu mastu su visų mūsų finansais ir ne tik. Aišku, yra dar daugiau gilesnių ir įdomesnių dalykų, kurie čia neminimi. Bet kaip kam nors pradžiai informacijos - per akis :).

2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

"Snoro" reikaliukai 2

Kol prisiruošiau parašyti... Naujiena jau tapo seniena:

http://iq.lt/ekonomika-ir-verslas/lesu-indeliu-draudimo-fonde-%E2%80%93-maziau-nei-indeliu/

cituoju iš ten pat:
"Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IID) valdomas indėlių draudimo fondas, skirtas galimiems indėlininkų nuostoliams atlyginti, spalio pradžioje siekė 1,668 mlrd. litų.
Tačiau vien nacionalizuojamo banko „Snoras“ indėlių portfelis spalio pradžioje siekė 6,077 mlrd. litų. O šalies komerciniuose bankuose spalio pradžioje iš viso buvo 45,8 mlrd. litų indėlių. Tai reiškia, kad indėlių draudimo fondas sudaro 1/27 dalį viso indėlių portfelio ir apie ketvirtadalį „Snoro“ indėlių portfelio. Šis fondas draudžia tiek gyventojų, tiek įmonių indėlius."

O valstybės biudžetas? Kokio dydžio? Štai, prašom:
http://www.finmin.lt/web/finmin/2011biudzetas

Komentarai? Ar jų reikia :), kai ir taip akivaizdu, kad indėlių draudimo lėšų neužteks "Snoro" skylėms užkišti. Valstybė turės skolintis. Kas galų gale grąžins indėlius? Visi piliečiai iš sumokėtų mokesčių, kuriais bus dengiama skola, iš kurios bus apmokėti indėliai, buvę "Snore".
Dar kartą peržiūrėkite skaičius. Koks Lietuvos biudžetas, kokia yra indėlių suma. Ir patys pasiklauskite savęs, kas būtų juodžiausiu atveju, jei visi (manau, užtektų per akis vieno ar dviejų didžiausią rinką užimančių bankų) bankai žlugtų? Ką tas draudimas padėtų? O kas taip jau labai norite iš savo pinigų per mokesčius apmokėti bankuose (kad ir tame pačiame "Snore") prarastus kitų žmonių indėlius? Linkiu sėkmės visiems, pasitikintiems bankais :). Aš jų paslaugomis naudojuosi, dėl to nesiginčiju. Tačiau pasitikėti ir patikėti jiems valdyti SAVO pinigus - kuo mažiau ir rečiau, tuo geriau... Galėtų dažniau po kokį bankelį "užlinkti" - atidesni žmonės taptų :). Gal...

2011 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

"Snoro" reikaliukai

Ką gi ką gi ką gi. Tingiu ką nors daug komentuot ir gilintis, žiniose pilna info bele kokios, tik rinkis, kuo tikėt ir apsigaut :). Sako, žmonės jau rikiuojasi dėl indėlių atsiėmimo. Vos ne "Sekundės" laikai ataidi :).
Kiek dar reikės nesąmonių, kad žmonės kada nors suvoktų, kad laikyti SAVO pinigus bankuose yra NESĄMONĖ? Nelaikai pinigų banko indėlyje ar einamojoje (galbūt - kortelės) sąskaitoje - tau automatiškai dzin tokios problemos, kaip banko nacionalizavimas, naudojimosi SAVO pinigais apribojimai, laukimas, kada draudimas indėlius padengs ir t.t. ir pan. Kur laikyti pinigus, ką su jais daryti? Apie šiuos dalykus ieškokite informacijos ankstesniuose mano įrašuose. Būkit protingi :). Užuojauta patikėjusiems, kad bankas - saugiausia vieta SAVIEMS pinigams...

2011 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

Fondai, fondai, fondai...

Kokių jų tik nėra, akcijų, obligacijų, pensijiniai, indekso, gyvybės draudimo ir t.t. Tačiau kas tai per daiktas, kaip jis veikia ir kokia nauda iš jo mums, eiliniams piliečiams? Kadangi normalios informacijos apie tai beveik nėra, tenka pačiam tai aiškintis. Tiek, kiek man pavyko išsiaiškinti, galite rasti štai čia, į blog'ą šito nekeliu:

http://www.sarmatas.lt/09/apie-investicinius-akciju-fondus-2/

2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Valstybės prasmė

Kaip žadėjau, atrašau į savo paties ankstesnį įrašą, paskelbtą rugsėjo 1-ą.
Kas tai per problema? Į ką galų gale susiveda toks dalykas kaip valstybė? Kodėl piliečiai nesistengia, o gal ir nenori stengtis, matyti toliau savo reikalų ir nosies? Kam tai naudinga?
Tai plati tema ir informacijos apie tai galima rasti labai daug. Todėl pasistengsiu kuo trumpiau parašyti savo supratimą.
Žmogus šiame pasaulyje nori patenkinti savo poreikius. Tiek dvasinius, tiek fizinius. Tam jam reikalingi kiti žmonės, ryšiai su jais. Taip ir gyvename kartu, vieni su kitais, nes žmonėms vieniems kitų reikia. Pabandykite pagyventi be savo gydytojo, kirpėjo, kepėjo, automobilių meistro, galų gale, be sau iš tikro svarbių žmonių, draugų ir artimųjų ir t.t. Tikrai būtų sunku.
Valstybė kaip tokia ir yra prasminga tik tokiu atveju, kai jos nariai (piliečiai) gali realizuoti save, patenkinti savo poreikius. Nes kas iš to, kad finansuojame savo šalies vyrų bastymąsi kažkur Afganistane, kas iš to, kad rengiame įvairiausius tarptautinius renginius savo šalyje ar siunčiame savo atstovus į kitas šalis dalyvauti šen ar ten. Nieko nesakau, yra iš to gerų dalykų. Tačiau kas iš viso to, jei eilinis žmogus negali iš algos pragyventi, jei negali būti ramus, kad jo vaikai galės mokytis norimoje mokykloje, galų gale, KAS IŠ VALSTYBĖS ir jos "labai svarbių pasaulinių" reikalų, jei žmogus negali sąžiningu darbu uždirbti sau stogo virš galvos, pamaitinti savo vaikų ar su senu draugu tiesiog šiaip, be progos, užsukti papietauti į kavinę? Todėl ir turime būti politiškai aktyvūs piliečiai, kad pareikalautume iš savo atstovų valdžioje, kad valstybė būtų valdoma taip, kad tam eiliniam statistiniam piliečiui būtų įmanoma oriai gyventi ir pragyventi iš sąžiningo darbo, aprūpinti savo šeimą ir t.t. Pasauliniai reikalai svarbu, tačiau jie turi sekti po o ne prieš savų žmonių reikalus. Kitaip valstybė - nereikalinga. Jei tokių atstovų valdžioje nerandame, valdykime patys. Ten, kur galime. Tą, ką galime. Tuo pačiu ir savo finansus.
Kitaip valdys (ir valdo) mus. Nes mes patys, per sukeltą nusivylimą savo valstybe ir savo išrinkta valdžia, atsisakome PATYS TVARKYTIS SAVO šalyje.

2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Premjero (ne)sąmoningi paistalai

Pasitaikė šiandien tokį straipsnį perskaityti:
http://www.diena.lt/naujienos/ekonomika/versla-smaugia-konkurentai-is-seselio-373827/psl-1
Jau senokai turėjau minčių vėl iš kitos pusės, platesniame kontekste parašyti apie savų finansų svarbą. Tai šitas straipsnis tiesiog ragina tai padaryti. Visų pirma komentarai apie tai, kas užkliuvo, cituoju:
„Klausydamas Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono pagalvojau, kad jų problemos yra nesvetimos ir mums: perteklinių socialinių išmokų sistema griauna motyvaciją siekti darbo ir išsilavinimo“, – kalbėjo A.Kubilius.
Koks yra bet kurio žmogaus tikslas gyvenime, gerbiamas premjere? Nejaugi taip primityviai suprantate žmogaus egzistenciją? Būti motyvuotam DĖL DARBO IR IŠSILAVINIMO? O kam to reikia? Kam žmogui darbas ir išsilavinimas, jei daugeliui net išsilavinusių ir turinčių darbus tai neužtikrina ir negarantuoja pakankamai orios egzistencijos mūsų šalyje (kaip kitaip paaiškinti emigracijos mastus)???
Skaitom toliau, ten dar gražiau: "Vyriausybės vadovas būgštauja, kad netrukus pradėsiantis augti darbo užmokestis gali turėti įtakos infliacijai. Be to, dar reikėtų tobulinti švietimo ir profesinio rengimo sistemą, kad verslui netrūktų kvalifikuotų specialistų."
Ar čia valstybės tikslas? Kad verslas turėtų apmokytų vergų, atsiprašau, kvalifikuotų specialistų?
Dar toliau yra kito žmogaus pastebėjimas, už kurio slepiasi tikroji problema: "„Pagal dabartinę sistemą mokesčius moka įmonės arba individualia veikla užsiimantys piliečiai, o ne visi dirbantys žmonės. Daugelį domina tik tai, kiek jie gaus į rankas, o mokesčiai – ne jų reikalas“, – kalbėjo G.Žaliauskas. Esą taip skatinamas baudžiavinių ir sovietinių laikų mąstymas – valstybės ir jos gerovės kūrimas yra valdžios arba ponų reikalas."
Štai smulkiau apie tą didelę problemą ir jos sąsajas su visų mūsų piniginėmis, apie sąmoningą ar nesąmoningą Vyriausybės vadovo (ne)supratimą apie valstybės tikslus ir uždavinius kitame įraše ir pakalbėsime. Nes tik bendro konteksto suvokimas bent kiek padės suprasti, kas gi darosi aplinkui. Ir kodėl taip svarbu sekti savo piniginės reikalus bei domėtis tuo, kas vyksta šalies politiniame gyvenime.


"Mano biudžetas"

Toliau tęsiame (ir kol kas baigiame) esančios internete informacijos apie asmeninių finansų tvarkymą analizę. Šio įrašo taikinys - vieno banko siūloma paslauga "Mano biudžetas".
Iš karto sakau, kad nesu šio banko klientas, todėl kaip ten viskas veikia realiai, negaliu išbandyti. Tam reikia turėti sąskaitą tame banke ir naudotis jų internetinės bankininkystės paslauga. Remiuosi tik pateikiama reklamine medžiaga. Pamąstymams manau to pakanka.

Reklaminis tekstas
"Skiltyje „Mano biudžetas“ jūs galėsite lengvai sekti visas savo pajamas ir išlaidas, nepriklausomai nuo to, kiek sąskaitų ar mokėjimo kortelių naudojate. Grafikuose galėsite stebėti atskirų išlaidų grupių pasiskirstymą, pavyzdžiui, išlaidos maistui, degalams, laisvalaikiui ir kt. Savo esamos finansinės situacijos įvertinimas yra pirmas žingsnis norint pradėti valdyti savo biudžetą, išmokti taupyti ar įgyvendinti svajones."

Iš karto klausimas - jei noriu įvertinti VISAS savo pajams ir išlaidas, kaip tą galima padaryti, jei pajamos ar išlaidos buvo gautos ar išleistos ne per banko sąskaitą? Bet čia ne esmė. Nes tokią papildomų išlaidų ar pajamų grynais įvedimo galimybę galima suprogramuoti (tai būtų dar įdomesnė informacija bankams ir tam tikroms valdiškoms struktūroms apie Jūsų grynuosius :))) ). Įdomiau kitas dalykas - kas ir kaip gali garantuoti, kad visa šia informacija nepasinaudos bankas savo reikalams??? Reikia suvokti, kad garantijos, jei šia paslauga naudojatės, nėra. Yra ten aišku visokios konfidencialumo sutartys ir panašiai. Tai mėšlas lengvatikiams, tegul jie jį ir kramto vietoje saldainio. Informacija apie Jūsų asmeninį biudžetą gali būti kiek saugesnė tik vienu atveju - jei ji yra saugoma tik Jums žinomoje vietoje. Ir čia kalba eina ne apie konkrečių žmonių biudžetus, bet apie jų išlaidų pasiskirstymo visumą, kiek ir kam išleidžia pavyzdžiui, Mažeikių gyventojai? O pagal tai lengviau organizuoti įvairias marketingines akcijas ir panašiai.

Reklaminis tekstas
"Pamirškite apie čekių rinkimą ir kitus darbus skaičiuojant savo išlaidas. Naudokitės įrankiu „Mano biudžetas” ir visas savo pajamas ir išlaidas matysite susistemintas į atskiras grupes. Visus mokėjimus atlikite interneto banke, o prekybos vietose atsiskaitykite mokėjimo kortele - tai jums padės geriau kontroliuoti savo biudžetą. Jūs galėsite tiksliai ir detaliai žinoti ne tik, kiek pinigų išleidote ir kiek dar liko, bet ir kam išleidote, kur galite sutaupyti. Taip pat galėsite išlaidas priskirti tam tikrai išlaidų grupei ar pogrupiui, vėliau perskirstyti ar pakeisti kategoriją. Pavyzdžiui, parduotuvėje pirkote ir maisto, ir drabužių, bet norite šias išlaidas išskaidyti į skirtingas kategorijas, nors mokėjote už viską bendrai."

O dabar peržiūrėkite mano ankstesnį įrašą apie bankinės kortelės naudojimą ("kortelė kasdien"). Nes nebenoriu kartotis, kad ir čia plaunamos smegenys, kad tik patys neskaičiuotumėte... Situaciją JAUČIATE IR VALDOTE tik tada, kai patys viską skaičiuojate. Ir skatinama viską mokėti tik kortele, kad bankas matytų, kiek kam išleidžiate... Big brother is watching you...

2011 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

panagrinėkim "Pinigėnus"

Ką gi, vasara yra viena visiems, todėl ir įrašai retesni :).
Benaršydamas po informaciją apie finansus radau ir vieno banko mokomąjį žaidimą, kurį galima rasti pinigenai.lt.
Viskas ten faina ir gražu. Pažaidžiau viską, kas siūloma. Man nepatiko. Visiškai.
Atidžiau pastudijuokite, į kokią amžiaus grupę nukreiptas šis žaidimas. Tai kone pati imliausia informacijai amžiaus grupė. Tai, kas įlenda į galvą šiame amžiuje, išlieka labai ir labai ilgai. Atkreipkite dėmesį, kas ruošė ir adaptavo šį žaidimą. Teisingai, įvairūs ekspertai, išmanantys savo darbą. Sociologijos ir psichologijos srityse. Dalykuose, kurie dažnam žmogui kelia abejingumą.
Pasigilinkite, kas parašyta šio žaidimo pristatyme, jo tiksluose. Tada patys pažaiskite, kad pamatytumėte ir nuspręstumėte, kiek "į temą" keli mano pastebėjimai.
Taigi, mano pastebėjimai ir nuomonė apie šį žaidimą. Manau, kad šiuo žaidimu, per sąmonę ir per pasąmonę žaidžiančiajam diegiama tam tikra programa, kurią jis turėtų pritaikyti (visai nesvarbu, kiek sąmoningai, svarbu, kad taikytų) savo gyvenime ateityje. Prisiminkit žaidėjų, kuriems skirta, amžiaus grupę. Mano manymu, čia dar visai jaunam žmogui programuojama:
1. paklusnaus nemąstančio vergo požymiai (žaidime dėl pinigų turi dirbti fizinį darbą (pamąstymui - kiek uždirba bankininkų viršūnėlės, kiek ten pastangų ir koks jų dėka produktas sukuriamas?), ir dar tokį, kur mažai lavinamas mąstymas);
2. siekimas uždirbti pinigų egoistiniams materialiems ir jusliniams poreikiams patenkinti (žaidime ką uždirbai, tą išleidi savo daiktams ar malonumams, nieko neradau apie labdarą, pagalbą artimui ir pan.).
3. įprotis išleisti tai, ką uždirbai ir vėl dirbti kad išleistum, t.y., sukimasis savotiškame darbo-vartojimo rate (žaidime neradau nieko apie investavimą, aktyvų (kas tai yra, rasite senesniuose mano įrašuose) įsigijimą, savo pinigų šaltinio sukūrimą ir t.t. Tik nereikia kabint makaronų, kad tai per sudėtingi dalykai tokiems jauniems žaidėjams. Jie protingesni nei suaugusieji įsivaizduoja).

Ir šiaip, pasigedau informacijos, suprantamai išaiškintos vaikui, kas yra pinigai, kokie jų kūrimo principai, kaip veikia ir kokius dalykus turėtų atlikti bankinė sistema ir t.t. Taigi, mano manymu, kad šis žaidimas prisidėtų prie formuojančio atsakingą ir savarankišką asmenybę finansinio žmogaus išsilavinimo, dar reikia geroookai padirbėti.

2011 m. liepos 4 d., pirmadienis

panagrinėkim "kortelę kasdien"

Krūva Lietuvoje veikiančių bankų susivienijo projekte "kortelė kasdien". Jų projektą galima panagrinėti internete, puslapyje tokiu pačiu pavadinimu. Taigi, panagrinėkim. Cituoju ten pateiktą info ir rašau, kaip man atrodo :). O jūs jau spręskit, kas teisus :).

Atsiskaitydami mokėjimo kortele
  • Nesinešiojate daug grynųjų, todėl jaučiatės saugiau.
Komentaras: nieko panašaus, saugiai jaučiuosi, kai kišenėje turiu bent kiek daugiau grynųjų, nei man prireikia visoms einamosioms ir bent daliai netikėtų dienos išlaidų apmokėti. Juk ne visur korteles priima, ne visur yra bankomatai ir dar laaabai ilgai taip bus.
  • Kiek turite pinigų, žinote tik jūs patys.
Komentaras: didesnės nesąmonės sugalvoti matyt nepavyko. Kiek aš turiu grynų pinigų kišenėje, žinau tik aš. Aišku, jei atidaręs piniginę imu saują banknotų ir pradedu mojuoti į kairę ar dešinę, tai apie mano pinigus sužinos ir kiti. Gal net atimt kas sugalvos :))). O kortelėje esančią sumą žino bankas. Be to, ir tai yra vienas iš svarbiausių dalykų, kodėl nelaikau pinigų kortelėje - bankas bet kada ir be mano žinios gali blokuoti mano kortelę, nusirašyti pinigų ir t.t. Galit tik įsivaizduoti, kiek turėsit reikalų ir nepatogumų, kol atstatys Jūsų sumą sąskaitoje, jei paaiškės, kad tai tik techninė klaida, o ne skolos kokiai "sodrai", apie kurią net nenutuokėte, nurašymas...
  • Skirtingai nei netekus grynųjų, 99,8 proc. atvejų praradus kortelę pinigai joje lieka saugūs.
Komentaras: Netekęs grynųjų aš savo nuostolius žinau čia ir dabar, jų dydis yra griežtai apribotas prarasta suma. Praradus kortelę yra krūva reikalų, nervų ir išlaidų, kol užblokuoji sąskaitą, kol pasidarai naują kortelę ir t.t. Visa tai yra visų pirma laiko sąnaudos, kurių kažkaip nevertiname...
  • Taupote laiką – netenka vargti ir laukti, prie kasos skaičiuojant centus.
Komentaras: Blefas ir nieko daugiau. Pastebėkite, kaip paniekinamai pateikta info apie žmones, skaičiuojančius SAVO pinigus. Jei pinigų yra, sutikit, kad joks vargas juos skaičiuoti. Sutikčiau, kad tik toks vargas gyvenime tebūtų :). Be to, jei banknotą paduodu aš, tai grąžą man atskaičiuoja kasininkė, ji dirba, o ne aš :). Be to, laiko čia prarandame mažai - jo kur kas daugiau prarandame tuščiai vėpsodami visokius klyno show per TV bei slankiodami po prekybcentrius, kol sumąstome, už kokį šlamštą išmesim savo pinigus.
  • Negaištate laiko eilėse prie bankomatų.
Komentaras: Nesupratau teiginio. Arba aš trenktas, arba jie čia grybą pjauna. Jei noriu pasiimti grynų, o prieš mane jau stovi keli eilėje prie bankomato - laikas gaištamas.
  • Už prekes ar paslaugas sumokate taip pat greitai kaip ir grynaisiais pinigais.
Komentaras: Nesąmonė. Tai reikia žiūrėti kiekvienu konkrečiu atveju. Jei strigo ryšio linija - negalėsite išvis apmokėti, jau nekalbant apie delsimą. Be to, apskritai būtų geriau kuo lėčiau atsisveikinti su pinigais :).
  • Mokesčius galite sumokėti internetu – ir pigiau, ir greičiau.
Komentaras: Nors vienas vienintelis privalumas iš čia išvardintų į temą. Internetinė bankininkystė tokiu atveju geras dalykas. Tik tam užtenka sąskaitos banke, kortelės išsiimti nebūtina :))).
  • Nebeturite skaičiuoti patys – už jus tai padaro bankų atsiskaitymo sistema.
Komentaras: Va čia jau STOP, ATSARGIAI, vienas iš didžiausių trūkumų pateiktas kaip bele koks privalumas! Mulkiai, na kam jums pinigai ir jų skaičiavimas?! Kitais žodžiais - jei Jūs patys nevaldote situacijos, nesekate savo pinigų ir t.t., reiškia, Jūs NEVALDOTE SITUACIJOS savo piniginėje. Manau, aišku, kas ją tada valdo.
  • Nevargstate, skaičiuodami, kiek liko pinigų – apie tai jus bet kuriuo metu gali informuoti SMS žinutė.
Komentaras: Galima drąsiai pakartoti: STOP, ATSARGIAI, vienas iš didžiausių trūkumų pateiktas kaip bele koks privalumas! Mulkiai, kam jums pinigai ir jų skaičiavimas?! Kitais žodžiais - jei Jūs patys nevaldote situacijos, nesekate savo pinigų ir t.t., reiškia, Jūs NEVALDOTE SITUACIJOS savo piniginėje.
Ar tai vargas suskaičiuoti SAVO sunkiai uždirbtus pinigus??? Tegul tik tokie vargai gyvenime tebūna :)))).

Apskritai imant manau, kad toks projektas kaip "kortelė kasdien" yra tik viena iš ilgalaikėje perspektyvoje numatytų priemonių išimti grynuosius iš apyvartos. Vakarų šalyse jau dabar ne visada ir ne visur priima grynuosius... Nematau prasmės daugiau čia plėstis, priminimui ankstesnis mano įrašas šia tema:

http://savifinansai.blogspot.com/2010/05/gryni-pinigai.html

2011 m. birželio 8 d., trečiadienis

Tęsiam banalią NT temą :)

Sveikoje normalioje visuomenėje tokios tvarkos niekas negalėtų nė susapnuoti. Ir koks skirtumas, kaip yra likusiame pasaulyje, jei mūsų kieme, toje pačioje mieloje Lietuvėlėje yra tokios nesąmonės. Ir beveik visiems tai yra normalu (kitaip sakant, dzin), na, nebent patiems skolininkams gal rūpi, ar taip iš tikro gali būti. Žiūrėkim ir mąstykim paprastai. Išjunkim apsimetančius protingais idiotus analitikus iš TV ekranų ir saugokimės jų kalbų. Tarkim, sumąstė žmogelis, kad jam labai reikia įsigyti butą. Na taip reikia, kad jau naktimis nebemiega. O pinigų savų nėra. Nuėjo tada žmogelis į banką. O tas geras visiems buvo ir kiekvienam kvailam ubagui po pusę milijono iki grabo lentos skolindavo. Ir gavo paskolą, tarkim, kokius porą šimtą tūkstančių kukliai dėžutei beprotnamyje, t.y., daugiabutyje įsigyti. Na, sumokėjo jis tą porą šimtų gabalų. Atėjo pabaisa Krizė, atėmė iš žmogelio darbą. Bankas irgi atėjo, paprašė paskolos atgal. Žmogelis sako – neturiu darbo, taigi nėra ir pinigų. Bankas – parduok savo butuką ir atsiskaitysi. Žmogelis ėmė ir pardavė. Bet baisioji Krizė suėdė dideles butų kainas ir žmogelis, pagyvenęs už skolintus porą šimtų tūkstančių įsigytame bute, po poros metų pardavė tą butą už visus šimtą. Ir liko bankui skolingas dar 65 000, mat šį tą jau gražinęs buvo. Nei buto, nei darbo, tik skola. Kur čia nesąmonė? Pats kaltas, kad žioplas buvo ir bankui į vergiją parsidavė? Palaukit, nesmerkit, čia ir patys galėjot atsirasti, ar jūsų artimieji. Geriau pasimokykit iš svetimų klaidų ir kitus paprotinkit, ypač jaunąją kartą, kuri po kelių metų eis skolintis. Manau, didžiausia nesąmonė yra ta, kad žmogelis pirko, o paskui pardavė vieną ir tą patį butą. Na, gal kiek ir patrynė tą butuką per porą metų (kas vadinama nusidėvėjimu), gal kokį tūkstantėlį vieną kitą naujam šeimininkui reikės, o gal ir nereikės įdėti, kad atstatytų butą į pradinę būklę. Panašiais atvejais nusidėvėjimo suma yra niekingai maža, kad į ją kreipti dėmesį. Prie esmės – butas tai tas pats, tik jo kaina kita. Tačiau ar butas nuvertėjo (per porą metų išvirto sienos, iškrito langai, supuvo visas namas?), ar pinigai? Sutikit, butas koks buvo, toks liko. Tik pinigai atėjus krizei (kas matė, kaip ji ėjo?) pasidarė (savaime pasidarė?) vertingesni. Tai kodėl mūsų šalyje tokia keista tvarka – bankas duoda mažai vertingus pinigus, o atgal jau nori tokio paties kiekio, bet iš tiesų visai kitos, jau didesnės vertės pinigų. Tik apie tą vertę – nei pusės žodžio. Taigi daiktas tai vienas ir tas pats koks buvo, toks ir liko. Piniguose taigi negyvensi, jų nesuvalgysi, jais nevažiuosi, jų kaip tokių išvis nereikia, reikia to, ką galimą už juos įsigyti. Logiška būtų taip: jei jau davei žmogui pinigų butui įsigyti, tai būk mielas ir pasiimk atgal tik tą daiktą, už kurį davei pinigus, jei pačių pinigų skolininkas neturi. Už daikto nusidėvėjimą blogiausiu atveju gali pareikalauti iš to žmogelio dar susimokėti. Bet tai viskas, į ką bankas turi turėti teisę. Tai, kas įvyko ir tebevyksta, yra įteisintas apiplėšimas (reikalavimas gražinti paskolintą pinigų kiekį niekaip neatsižvelgiant į to kiekio vertę (apie pinigų vertę yra ankstesnis iš įrašų)), o nesąmonė tai, kad mes, visuomenė, tai laikome normaliu ir savaime suprantamu dalyku. Beje, bankai dažnu atveju apskaičiuoja paskolas taip, kad žmogus sumokėtų ne tik pinigų kiekį, palūkanas, bet ir jų nuvertėjimą. Apie tai irgi esu rašęs.

2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Banali tema, arba dar apie NT vertę

Kadangi NT srities žinovu yra kone kiekvienas tautietis, tai manau, kad keletas pastebėjimų apie NT vertę bus irgi į temą :).
Siūlau laikyti, kad bet kokio NT kainą sudaro dvi dalys: objektyvi ir subjektyvi.
Objektyvi kainos dalis. Objektyvumas čia sąlyginis, priklausantis nuo daug faktorių, kad ir gebėjimo derėtis :), tačiau tai šis tas apčiuopiamo ir pamatuojamo. Tuo labiau kad pastatyti tokį patį pastatą Vilniuje Kaune ar kažkokiame kaime Skuodo rajone ar Kavarsko apylinkėse kainuos apytiksliai tiek pat, jei nekreipsime į nežymią dalį visų išlaidų sudarančias transporto išlaidas bei reikšmingesnes reikalingų komunikacijų pajungimo išlaidas. Paprastai: šią kainos dalį sudaro NT statybos išlaidos. Į jas įeina išlaidos medžiagoms ir išlaidos darbo užmokesčiui statybininkams, projektuotojams ir panašiai. Net jei statyba ir ne nauja - turint medžiagų ir darbų žiniaraščius su senomis kainomis nėra problemos jas perskaičiuoti į šių dienų kainas. Neturint patikimos info apie seniau pastatyto NT statybos kainą galima remtis tuo, kiek lygiai tokia pati statyba kainuotų šiandien bei įvertinti nusidėvėjimą (buhalterių forumuose apie nusidėvėjimo skaičiavimą yra begalė informacijos).
Subjektyvi kainos dalis. Čia pasireiškia žmonių psichologija, jų lūkesčiai. Todėl racionalumo čia ne visada galima rasti. Apibūdinčiau šią kainos dalį, kaip "finansinę nuomonės apie NT išraišką". Visuotina nuomonė, kad tas ar anas NT yra geroje vietoje, pvz., senamiestyje, reikš ir aukštesnę tokio NT kainą. Nors tas pats NT skirtingiems žmonėms su jų skirtingais poreikiais turės skirtingą subjektyvią vertę. Tiems, kieno poreikių neatitinka - nulinę ir netgi neigiamą.
Įdomu tai, kad galutinė NT kaina (beveik?) ne visada būna aritmetinė objektyvios ir subjektyvios kainų suma. Jei subjektyvi kaina neigiama, objekto galutinė kaina gali būti gerokai mažesnė net už objektyviąją kainą. Taigi, kokia Jūsų įsigyjamo NT kainos struktūra? :)

2011 m. gegužės 10 d., antradienis

"Šalia kelio karčema" arba uždaras darbo ir vartojimo ratas

Tam, kad suprasti, ką toliau rašau, tikrai nereikia nei krūvos žinių (daugelis iš mūsų turimų žinių finansiniu požiūriu vis tiek yra bevertės, nes neatneša mums pajamų), nei ypatingo išsilavinimo, nei išskirtinės patirties. Prie viso to galima prieiti tiesiog sveikai, logiškai samprotaujant.
Taigi, keletas pastebėjimų.
Senesniame įraše http://savifinansai.blogspot.com/2010/08/is-ko-prasideda-ukis-ekonomika-ir.html rašiau apie tai, nuo ko prasideda visas šiuolaikinis ūkis (gerai - būkim pasikėlę ir vadinkim tai ekonomika :) ). Tęsiant mintį, visuomenė (kaip seniau, net ir labai seniai, taip ir dabar) pasiskirsčiusi į dvi dalis: 1. tie, kas realiai valdo šios žemės išteklius (jų yra mažuma, daugiausiai - keli procentai visų žemės gyventojų); 2. tie, kas šios žemės išteklių nevaldo, ir tam, kad išgyventų, turi kažkaip verstis, kad gautų 1-osios visuomenės dalies valdomų išteklių dalį savo ir savo artimųjų poreikiams patenkinti.
Vargu ar tas, kas turi savo rankose REALIĄ galią, išreikštą ištekliais, ir dėl to galintis daryti įtaką į politinę, finansinę, karinę ir kitokią bet kokios šalies sritį, kada nors norės šitokio dalyko atsisakyti...
Tačiau tam, kad antroji visuomenės dalis išgyventų ir tuo pačiu kurtų 1-ajai reikalingus produktus ir paslaugas, reikia nori nenori dalį išteklių perleisti į 2-os visuomenės dalies rankas. Ir taip, per ilgesnį laiką reali galia atitektų antrajai visuomenės grupei. Jei tik šioji bus sumani, protinga, taupi, kantri, besimokanti ir taip toliau. Todėl kažkada šalia dvarų ir buvo steigiamos karčemos (ir jas galėjo steigti ne bet kas, tiesiog šiaip sumąstęs), kad samdinys, gavęs iš pono auksiną, jį ne sutaupytų ir investuotų ir galų gale pats pasidarytų panašiu ponu, o tiesiog pragertų to paties pono karčemoje :). Ir kitą dieną vėl viskas liktų taip, kaip buvę - ponui sugrįžta jo ištekliai tiek pinigine prasme (pinigėlis už samanę), tiek fizinio darbo jėgos prasme (samdinys ateis dirbti, nes jam vėl reikia pinigų, tik šį kartą gal smuklę aplenks, bet užsuks jis ar jo pati į ponui ar jo partneriui priklausančią krautuvę savo buičiai reikiamų daiktų...).
Šiandien tai irgi vyksta visu pajėgumu. Ką uždirbame, tą išleidžiame ir dar pasiskoliname. Smegenys dirba tik tokiu režimu - kaip čia ir dabar išvengti skausmo ir nemalonių pojūčių bei gauti pasitenkinimo jausmą. Kas iš to seka, kaip tai susiję su vartojimu - gal neverta man plėstis, bet kuriam skaitytojui manau taip yra suprantama ir kasdien patiriama...
Vienintelis išteklius, ką gauna dirbanti visuomenės antroji dalis - popieriniai pinigai. Apie jų (ne)vertingumą irgi jau esu rašęs. Ir nemanau, kad iš esmės šioje sistemoje kas nors pasikeis. Gal tik atsiras vienas kitas žmogus, kuris, imdamasis atsakomybės už savo gerbūvį, finansinį išprusimą ir turėdamas didelį norą ištrūkti iš šito darbo/vartojimo rato, ką nors pakeis savo gyvenime, kad taptų savo gyvenimo tikru šeimininku.

2011 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Knygos apie finansus ir ne tik

Knygynuose pilna knygų, kuriose yra daug dalykų, suplaktų į vieną. Tai ir dalykai apie sėkmę, ir vidines žmogaus galias, ir turtą bei kaip jis ateina pas žmones, šiek tiek ten galima rasti ir apie finansus. Dalis psichologų trimituoja, kad panašių knygų pasiskaitę žmogeliai įpuls į dar didesnę depresiją, nes atseit nemokės džiaugtis tuo, ką turi, bandys persiplėšti dėl nerealių siekių (tipo, uždirbti milijoną per savaitę ar panašiai). Dalis žmonių yra iš karto nusiteikę priešiškai tokios ir panašios literatūros atžvilgiu. Net neskaitę. Tipo, nuo to kad perskaitysiu, niekas nepasikeis. Šiuo atveju jie yra visiškai teisūs. Pokyčiai prasideda nuo realių veiksmų, kuriuos imame patys daryti. Kaip ir taupymas. Kol patys netaupome, tol pinigų MŪSŲ kišenėje nepadaugėja.
Šiaip mano požiūris į visą masę panašios literatūros yra kritiškas tik iš dalies. Ir skaityti su finansais susijusią literatūrą rekomenduoju. Pirma, skaitymas apskritai skatina mąstymą, paaštrina protą, kitaip, naujomis akimis pamatome įprastus dalykus, praplečiame savo akiratį, savo mąstymo ribas. Antra, knygose, tarp nereikalingo teksto yra ir tikrai vertingų dalykų, kurių sužinojimas prisideda prie mūsų lavinimosi. Neskaitantis, nesilavinantis žmogus su laiku tampa tamsuolis, kažkiek teišmanantis savo darbinę sritį. Todėl jam apie savo padėties pasigerinimą nėra ko ir galvoti, nes dėl mąstymo ribų jis neišeina iš sau pažįstamos terpės. Tegul jis ir toliau sėdi prie TV ir laiko už tiesą visas nesąmones, ką per ten rodo.
Kitas dalykas - kritiškai atsirinkite tai, ką skaitote ar skaitysite. Daugelyje knygų apie sėkmę, laimę bei finansus pilna paviršutiniškumo, beveik visose - kartojasi tos pačios idėjos ir mintys, tiesiog jos truputį kitaip suformuluojamos. Todėl mano manymu neverta skaityti iš eilės krūvos knygų. Be to, nebūtina pirkti naujų knygynuose. Visada galima pasiskolinti iš pažįstamų ar įsigyti pagal skelbimus internete "iš antrų rankų". Taip sutaupysite tiek, kad tuo atveju, kai knyga jus apvils, bent jau nebus gaila tų didelių sumų, ką išleistumėte knygynuose. Ir būkite be išankstinės nuostatos apie knygą finansų tema, kurią skaitote, taip lengviau pastebėsite išties naudingus dalykus. Sąmoningai neįvardinu čia jokios knygos iš krūvos savo skaitytų. Kas man pasirodė verta dėmesio ir naudinga praktiškai, gal nebūtinai atitiks jūsų interesus. Galiu tik dar kartą patvirtinti - skaitymas išeina į naudą, jei atsirenki tai, ką skaitai, ir dar pritaikai praktiškai :).

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

savų finansų suvestinė

Šį kartą - praktinis pasiūlymas. Esu pasidaręs ir naudoju failą, į kurį suvedu įvairius duomenis apie savo finansus. Tokiu būdu, panašiai kaip finansininkai iš balanso ir pelno/nuostolio ataskaitos mato firmos būklę, aš matau savų finansų būklę ir jos kitimą. Jei manote, kad šis failas praverstų ir Jums, rašykite man į savifinansai(eta)gmail.com. Tai tėra kelios excel'io lentelės, kurias lengvai galėsite pritaikyti pagal savo reikmes. Jei kils neaiškumų, kam ir ką reiškia kuri nors skiltis - taip pat rašykite.

2011 m. sausio 24 d., pirmadienis

Šiuolaikinis pinigų kūrimas arba kaip tai susiję su skolinimusi

Šį kartą įdedu ištrauką iš vadovėlio "Ekonomikos teorija", parašytą 2005-ais metais autorių kolektyvo, skirto Lietuvos aukštosioms mokykloms. Manau, kad pats trumpiau ir aiškiau neparašysiu to, kas išdėstyta. Perskaičius ir supratus cituojamos ištraukos (beveik viso poskyrio) mintį vertėtų dar kartą pamąstyti, kaip kiekvieno iš mūsų finansiniai veiksmai sumuojasi ir daugelio žmonių tarsi nedideli jų kasdieniniai sprendimai dėl paskolų galų gale turi ženklią įtaką visiems. Esmė yra ta, kad pinigai yra kuriami "iš nieko", remiantis tik prisiimtais skoliniais įsipareigojimais. Kokiu būdu paskola yra šiuolaikinės vergovės forma, esu savo nuomonę rašęs ankstesniuose įrašuose. Gero skaitymo!

citavimo pradžia:

...Dalinio rezervo principas dabar pirmiausia padeda reguliuoti pinigų pasiūlą. Jis realizuojamas įstatymu nustatant būtiną rezervą kaip procentinį banko depozitų kiekį.

Pinigų pasiūlos plėtimas ir mažinimas

Gali atrodyti, kad šiandien, kai joks bankas, išskyrus vyriausybės kontroliuojamą centrinį banką, jau nebegali leisti banknotų, pinigų kūrimas bankams nebeįmanomas. Jų emisija - vien vyriausybės rankose. Tačiau taip nėra. Prisiminkime, kad vienas iš pinigų pasiūlos elementų yra pinigų sumos, padėtos į einamąsias (čekines) sąskaitas, čekinius depozitus. Imkime pavyzdį ir pasekime pinigų kūrimo procesą. Tarkime, kad pilietis A pilnametystės proga iš savo dėdės gauna 1000 litų grynais pinigais. Pilietis A sumano atidaryti Žemaitijos banke nuosavą čekinę sąskaitą - įteikia bankui 1000 litų ir gauna čekių knygelę. Tarkime, kad privalomas banko rezervas yra 20 %. Vadinasi, bankas 200 litų uždaro į savo seifus, o 800 litų yra atliekamas rezervas. Tokio rezervo buvimas normaliomis sąlygomis jokiam bankui nėra pageidautinas, nes neduoda pelno, todėl bankas pasistengs jį likviduoti. Tuos 800 Lt Žemaitijos bankas paskolins, tarkime, rimtam klientui B, nuolatiniam Telšių gyventojui, sumaniusiam pirkti antrą automobilį. Banko aktyvų sąraše atsiranda įrašas - 800 Lt piliečiui B iš Telšių. Pinigų tarsi nepadaugėjo - 1000 litų, padėtų į banką, pasidalijo į 200 Lt, ,,įšaldytų" banko rezerve (rezervas gali būti tik grynieji pinigai bei depozitai Centriniame banke) ir 800 Lt, išduotų piliečiui B kaip paskola. Betgi pamiršome pilietį A. Jis su čekių knygele rankose dabar gali atsiskaityti už prekes ir paslaugas, išrašydamas čekius su nurodyta jo sąskaita Žemaitijos banke. Faktiškai jo rankose 1000 Lt pinigų. Vadinasi, bendra pinigų pasiūla po to, kai pilietis A padėjo 1000 Lt į banką, padidėjo iki 1800 Lt. Bet tai dar ne viskas. Pilietis B negaišo įgyvendinti savo planų, nusipirko automobilį ir 800 Lt atsidūrė firminės Opelio parduotuvės kasoje, iš kur kitą dieną jie buvo perkelti į Aukštaitijos banko Telšių skyrių. Toliau viskas vyko analogiškai -20% privalomo rezervo (160 Lt) liko banko seifuose, o 640 Lt buvo paskolinta ir tokia suma dar padidino pinigų pasiūlą. Visas pradinės 1000 Lt grynųjų pinigų sumos kelias, didinant pinigų pasiūlą, pavaizduotas lentelėje.

Pinigų pasiūlos augimas litais atsiradus naujiems (kai privalomas rezervas 20%)

Bankai

Nauji grynųjų pinigų indėliai (rezervai)

Privalomų rezervų prieaugis

Čekiniai depozitai, atsirandantys naujų paskolų pagrindu

Pradinis įnašas

1000,00

200,00

800,00

Antroji grandis

800,00

160,00

640,00

Trečioji grandis

640,00

128,00

512,00


Ketvirtoji grandis

512,00

102,40

409,60


Penktoji grandis

409,60

81,92

327,68

Šeštoji grandis

327,68

65,54

262,14

Septintoji grandis

262,14

52,43

209,71

Visos kitos grandys

1048,58

209,71

838,87

Iš viso

5000,00

1000,00

4000,00


Toks nebaigtine proporcija išreiškiamas procesas mums jau pažįstamas - su juo susidūrėme nagrinėdami multiplikatorių. Šio proceso formulė tokia: l+R+R+R^+R^ ... = 1/U-R), čia R - koeficientas, pagal kurį pradinis įrašas perrašomas į kitą įrašą. Mūsų pavyzdyje R = 0.8, taigi vadinamasis pinigų multiplikatorius šiuo atveju lygus 5. Jis reiškia, kad 1000 litų naujų rezervų atsiradimas banke pinigų pasiūlą padidina iki 5000 Lt. Vadinasi, pinigų pasiūla išaugo 4000 Lt, o jei būtume dar tikslesni, čekinių depozitų suma padidėjo 5000 Lt, o grynųjų pinigų kiekis sumažėjo 1000 Lt. Kuo mažesnis privalomo rezervo dydis, tuo daugiau išauga pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Šitaip privalomų bankų rezervų dydis gali būti panaudotas pinigų pasiūlai reguliuoti. Atvirkščia analogija veikia pinigų pasiūlos mažėjimo procesas.

citavimo pabaiga.

Jokia paslaptis, kad panašiu principu yra spausdinamas JAV doleris. Apie tai smulkiau galite paskaityti Čikagos banko brošiūroje, kurios pdf formato kopija klaidžioja po internetą (google paieškos lauke įrašykite modern money mechanics: pdf ir paspaudę antrą nuo viršaus paieškos rezultatą visą dokumentą parsisiųsite). Be abejo, šiam dokumentui garbės nedaro jo naudojimas visokiausiais neaiškiais propagandiniais tikslais, tačiau čia jau kiekvienam spręsti, kiek tai rimta ir pagrįsta. Tačiau tame pačiame rimtame vadovėlyje neradau atsakymo į visai įdomų klausimą: kadangi realybėje indėliai dedami ir paskolos išduodamos už palūkanas, kur yra galutinis Aukštaitijos ir Žemaitijos ir kitų bankų skolininkų PAPILDOMŲ pinigų šaltinis sumokėti palūkanoms? :)

2011 m. sausio 4 d., antradienis

Kuo skiriasi infliacija nuo pinigų nuvertėjimo?

Dauguma finansinių žinių stokojančių žmonių apie infliaciją žino tik tiek, kad kai ji yra, tai kyla kainos, viskas brangsta, alga lieka ta pati, reiškia, pragyvenimo lygis smunka, nes už tą pačią algą įsigyjama mažiau prekių ir paslaugų, reiškia, pinigai nuvertėjo.
Tikrovė yra šiek tiek kitokia. Ją ir pabandykime suvokti.
Pavyzdys: gentis surinko 1 kg (1000 g) aukso ir jos vadas nusprendžia išleisti pinigus šio aukso kiekio pagrindu, tarkim 1000 specialiai pažymėtų žievės gabalų. Kiekvieną žievės lapą galima iškeisti į 1 g aukso. Žievės gabalai išdalijami gentainiams ir šie jais naudojasi kaip mainų priemone laikydamiesi vertės supratimo, kad būtent 1 lapas žievės yra lygus 1 g aukso. Paprastumo dėlei tarkim, kad apsukriausias genties medžiotojas galų gale už kailius iš kitų gentainių susirinko į savo rankas visus tuos žymėtus 1000 žievės gabalėlių. Nuėjęs pas šamaną, saugantį auksą, jis paprašo tuos 1000 lapelių iškeisti į 1 kg aukso. Galimi atvejai:
1. Šamanas nežinia kur pradangino 0.43 kg aukso. Pareiškia apsukriajam medžiotojui, kad aukso atsargos, kurių pagrindu ir cirkuliavo žieviniai pinigai, tesudaro 0.57 kg ir kad tiek ir ne daugiau išmokės už 1000 žievės gabalų. Tai ir yra pinigų nuvertėjimas - sumažėjo vertybių, kuriomis užtikrinama pinigų vertė, o pinigų kiekis išliko tas pats.
2. Šamanas iš kažkur iškasė ir saugykloje laiko nebe 1 kg, o 1.31 kg aukso. Ir su vadu dar sutarė, kad pinigų kiekio (žievės gabaliukų skaičiaus) nedidins. Tokiu atveju laikytume, kad pinigų vertė išaugo, nes, nepakitus jų kiekiui, padaugėjo jų vertę pagrindžiančių vertybių. Pinigų vertė išliktų pastovi, jei padidėjus vertybių kiekiui būtų išleistas proporcingas jomis pagrįstų pinigų kiekis (papildomai sužymimi dar 310 lapelių ir paleidžiami į apyvartą).
3. Aukso likęs tas pats kilogramas, tačiau šamanas pareiškia, kad, "ekonominiais sumetimais" yra išleista dar 500 žievės lapelių to paties aukso pagrindu. Taigi, visą 1 kg aukso atiduodsiąs už 1500 lapelių. Čia ir yra infliacija - padaugėjo pinigų kiekis, nors pinigų vertę užtikrinančių vertybių kiekis liko tas pats.
Matote skirtumą? Nors tiek pinigų nuvertėjimas tiek infliacija turi panašias pasekmes - imame gyventi blogiau - tačiau jų priežastys yra skirtingos. Vienu atveju mažėja pinigų vertę užtikrinančios vertybės, kitu atveju - prispausdinama didesnis pinigų kiekis tam pačiam vertybių skaičiui. Dar painiavos sukelia tai, kad abu šie procesai (pinigų nuvertėjimas ir infliacija) vyksta vienu metu (ne visada) - pinigų kiekis didinamas, o vertybių kiekis mažėja.
Dar sunkiau tai suprasti tampa ir todėl, kad šiandien gana sunku vienareikšmiškai nustatyti vertybių kiekį ir jam aptarnauti reikalingą pinigų kiekį. Tai daroma skaičiuojant kad ir tą patį BVP (šalies bendrasis vidaus produktas) bei kitus rodiklius. Deja, pasigilinę po interneto platybes šia tema pamatysite, kiek ir kokių yra kiekvieno rodiklio apskaičiavimo privalumų ir trūkumų, kad problemų žmonija su pinigais, jų kiekiu, juos padengiančių vertybių kiekiu ir viso to objektyviu suskaičiavimu turi daugiau nei realiai išsprendžia...
Suvokti šiuos skirtumus tarp pinigų nuvertėjimo ir infliacijos derėtų ir tam, kad žinoti, kaip kiekvieno iš mūsų rodos menki veiksmai prisideda prie visuotinio gyvenimo blogėjimo :). Nors atrodo, kad dirbame vis daugiau ir daugiau, vertybių sukuriame irgi vis daugiau...
Pažadu, kad parašysiu kažkada įrašą, kaip vyksta procesas, kuriuo didinamas pinigų kiekis rinkoje ir kaip čia gaunasi, kad kiekvienas mūsų, kas skolinasi iš bankų (būtent iš tokių ir panašių kredito įstaigų, o ne iš draugo :) ), prisideda prie infliacijos (ne pinigų nuvertėjimo) augimo...
Ir rekomenduoju vieną straipsnelį akiračio praplėtimui:
http://www.verslobanga.lt/lt/patark.full/4853ef160f93e.1