2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis
Kol kas tiek
Taip, kol kas tiek, kol kas viskas, kol kas baigiu savo rašymus ir artimiausiu metu neplanuoju jokių naujų įrašų. Pakankamai jau čia prirašiau. Dėkui skaičiusiems ir skaitantiems, tikiuosi atradote ar atrasite sau kažką naudingo. Manau, kažkiek pavyko perteikti ką žinau iš praktikos bei šiaip susirinktų žinių bent šiokius tokius pradmenis apie praktinį savo asmeninių finansų tvarkymą (žr. ankstesnius, bene pirmuosius įrašus) bei platesnio finansų, siekiančių toliau nei mūsų piniginė, vaizdo rėmus. Kuo ir kaip pasinaudosite - jau jūsų valia. Be abejo, būtų malonu, jei naudodamiesi čia esančia medžiaga, užsimintumėte, kur ją radote. Jei yra klausimų ar temų pasiūlymų - kontaktuose nurodytas elektroninis paštas veikia, rašykite.
2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis
Ar tinklinis marketingas = finansinė piramidė?
Iš karto pasisakau, kad nesu kokio nors tinklo agentas, bandantis kaip nors pagerinti tinklinės rinkodaros (TR), dar kitaip, nelietuviškai, tinklinio marketingo principu dirbančių bendrovių įvaizdžio. Tiesiog kitąsyk pabosta girdėt "specialistų" "aiškinimus" apie dalykus, kurių iš tikro iki galo nežino, o pateikia su išmanančių tonu, kaip gryniausią tiesą. O savo nežinojimą panašūs aiškintojai (ne tik šioje, bet ir kitose, nebūtinai su pinigais susijusiose srityse) išduoda savo pasiklydimu jau pradinėse sąvokose, net nekalbant apie kitus dalykus. Kad ir tokia labai populiari frazė "tie ar anie plauna Europos ar kokius ten pinigus". Nors daugeliu atvejų žmonės taip kalba apie neūkišką, netaupų lėšų panaudojimą, o kas tai yra "plovimas", nėra girdėję. Nes pinigų plovimas yra visai kas kita (apie tai internete irgi galima rasti užtektinai informacijos) - tai yra nelegaliai gautų pinigų įteisinimas/legalizavimas, kad jau užkabinom šiuos reikalus.
Taigi, tikslų rinkodaros (marketingo) apibrėžimą lengvai galite susirasti internete. Paprastai šnekant, tai yra įvairiausios priemonės, kuriomis siekiama pagerinti, padidinti vieno ar kito produkto ar paslaugos pardavimus, kad to ar ano dalyko žmonės kuo daugiau pirktų ir vartotų.
Dar keli svarbūs dalykai apie rinkodarą, kuriuos puikiai žino tuo besidomintys. Kas tai per dalykai, padedantys daugiau parduoti? Čia tik trumpai savais žodžiais apžvelgsiu.
1. Paties žmogaus patirtis. Pats geriausias dalykas. Dėka jo žmogus garantuotai pirks ir pirks vieną dalyką, ir garantuotai nepirks kito jo analogo. Štai kodėl duodami įvairūs mėsgaliukai prekybcentriuose paragavimui ar šiaip visokie niekai pabandymui. Su viltimi, kad įgavęs patyrimo, palankiai pamanęs apie tuos daiktus, žmogus juos pradėtų pirkti.
2. Patikimų artimų žmonių, draugų ir t.t. patarimai, rekomendacijos ir panašiai, žinomi kaip "iš lūpų į lūpas". Veikia kiek silpniau nei tiesioginė patirtis, bet veikia. Ypač, kai patirties su to produkto vartojimu dar nėra.
3. Visokių ekspertų ir šiaip garsių, žymių žmonių pasisakymai apie kokius nors dalykus. Taikoma į tai, kad žmonės kaip minia nori kažkuo sekti ir lygiuotis. Irgi veikia.
4. Visa likusi reklama žiniasklaidoje, TV ir panašiai. Veikia tuo geriau, kuo daugiau ir dažniau "kalama", kol įkalama. Bene daugiausiai sąnaudų reikalaujanti rinkodaros sritis.
Dabar galima toliau kalbėti apie tinklinę rinkodarą. Yra produkto sumanytojas, gamintojas, kuris nori savo produkciją pateikti į rinką. Tradiciniai keliai: pasinaudoti esamais prekybos tinklais, įsiprašyti pas juos į lentynas arba pačiam sukurti savo parduotuvių tinklą. Tiek vienas, tiek kitas keliai yra brangūs ir dar brangesni, ir tai yra didžiulė problema pačioje verslo pradžioje, kai produkto gamybos apimtys nedidelės, pajamų ir taip dar beveik nėra, o bankai finansavimo neduoda. Tinklinė rinkodara yra toks produkto pateikimo būdas, kai stengiamasi apsieiti be daugybės tarpinių grandžių: sandėlių, logistikos, savo ar kitų operatorių prekybos tinklo parduotuvių... Pagamintas pradinis nedidelis kiekis išplatinamas 2-ju iš keturių keliu, savo draugams, artimiesiems. Kam patiko, tas užsisako, tada ir pagamini ir vėl parduodi tiek kiek užsisakė tas tavo klientų ratas ar tinklas, kaip jį bepavadinsim. Jokių parduotuvių, jokios reklamos per TV ir visų kitų brangių dalykų, ėjimo per 4-ą, brangiai kainuojantį kelią. Ir laiko klausimas, kada tokiam gamintojui/platintojui, jei nori dirbti iš tiesų rimtai, teks nustatyti labai aiškias žaidimo taisykles, su kokiomis sąlygomis iš jo galima pirkti produktą sau ar su tikslu jį perparduoti toliau, draugų draugams ar artimiesiems, kurių tas pirmasis asmuo, pradėjęs gamybą, jau nepažįsta. Tai tiek tos TR pagrindų.
Kodėl kitąsyk ne tiek pats TR būdu platinamas produktas kelia neigiamas nuostatas, o pati sistema, TR principu platinanti vieną ar kitą produktą? Mano manymu, tokia nuostata susijusi daugeliu atveju su žmonių godumu. Bent kiek žinomesni ir rimčiau per TR savo produkciją platinantys gamintojai nustato nuolaidų sistemą, kaip iš jų produkto pardavimo uždirbti platintojams. Smulkiau tingėjau gilintis, bet kiek supratau, tai nuolaidos priklauso nuo užsakomos produkcijos kiekio. Jei perki mažai ir sau, tai mokėsi pilną kainą, o kai jau turi žmonių, kurie irgi nori dar toliau jau saviems pažįstamiems parduoti tą produktą, tai tu produktą jau gauni su ženklia nuolaida, o pilną kainą sumoka anųjų galutiniai vartotojai, perkantys savo reikmėms, ir iš to tau jau ima byrėti procentai. Nuolaidų ir uždarbio procentų dydis būna viešai žinomas, todėl galutiniams vartotojams mokant visą sumą tačiau žinant apie 50 ir daugiau procentų nuolaidas, su kuriomis įsigijo tie, iš kurių jie perka, be abejo, tai kelia daugybę neigiamų minčių. Bet kas įdomiausia, tie patys pirkėjai, nuėję į bet kurį "tradicinį" prekybcentrį ir ten visokio šlamšto prisipirkę su 50-500 procentų (kartais gal ir dar didesniais) antkainiais jaučiasi puikiai. Nes jie tiesiog nežino, už kiek gamintojas yra sutaręs su prekybos centru atiduoti savo produkciją. Todėl, kadangi nežino, nesijaučia kaip nors apgaunami ir ramiai toliau sau permoka "tradicinėje" parduotuvėje už prekes ar paslaugas. O jei dar gauna kokią "iki 66 proc." nuolaidą (nors pradinis antkainis būna kokie kuklūs 200 proc.), iš viso būna euforijoje.
Taip pat TR pagrindu dirbančiose struktūrose būna naudojama gana griežta pakopinė hierarchija, kad naujas platintojas gali produktą įsigyti tik iš to paties nuo seniau esančio platintojo, jo paties klientai - jau tik iš jo ir t.t. Tokia pakopinių ryšių struktūra, ją nupiešus, tikrai turės piramidės formą. Tačiau savo prigimtimi tai vis dėl to tinklas, žmonių ir jų ryšių, kurie panaudojami produkto platinimui, visuma. Nes piramidės forma yra ir bet kuriame prekybcentryje: "galva" - tai parduotuvės šeimininkai, o pagrindas - visi pirkėjai. Piramidė labai aiški. Praktiškai visos įmonės ir valdiškos įstaigos irgi turi piramidės pavidalo ryšius: virš visų - vadas, po juo - pavaldiniai. Tik dėl šitų piramidžių galvos nesukame. Jos per daug ir nesireklamuoja ir savo struktūrų, ryšių neaiškina. Tuo tarpu TR daugeliu atvejų labai aiškiai parodo savo struktūrą, ryšius, gaunamus procentus, uždarbius ir t.t. Todėl, "praregėję" žmonės ir pamato piramidę, jos ryšiais keliaujančius pinigų srautus, prisimena dar kartu kažkada išgirstą žodį "finansinė", ir ima kartoti į kairę dešinę, kad ten ar ten aferistai finansinę piramidę (FP) stato ir tuoj tuoj visus paleis skurdžiais... O tai, kad už pinigus, kaip ir įprastoje parduotuvėje, yra mainais duodamas kažkoks daiktas, pamirštama.
TR turi ryškų bendrumą su FP. Tai atvejai, kai FP yra organizuojama naudojantis TR principais. Atseit, tavo procentai už indėlį priklausys kiek dar atvesi naujų indėlininkų. O tokių pavyzdžių taip pat yra, žiniasklaidoje informacijos apie tai yra. Tai, be abejo sumenkina TR, tik ar TR dėl to kalta pati savaime? Tai viena įdomesnių rinkodaros sričių, nes veikia kaip minėjau ne žemiausiame 4-ame, o 2-ame lygyje, apsieina be daugybės išlaidų personalui, infrastruktūrai, o gaunami pinigai sėda ne vienam vieninteliam gamintojui ar parduotuvių tinklo savininkui, bet pasklinda ir pas kitus TR sistemos dalyvius. Palinkėčiau tiesiog būti atidžiais ir žiūrėti, kur kam ir kodėl atiduodate savo pinigus.
Taigi, tikslų rinkodaros (marketingo) apibrėžimą lengvai galite susirasti internete. Paprastai šnekant, tai yra įvairiausios priemonės, kuriomis siekiama pagerinti, padidinti vieno ar kito produkto ar paslaugos pardavimus, kad to ar ano dalyko žmonės kuo daugiau pirktų ir vartotų.
Dar keli svarbūs dalykai apie rinkodarą, kuriuos puikiai žino tuo besidomintys. Kas tai per dalykai, padedantys daugiau parduoti? Čia tik trumpai savais žodžiais apžvelgsiu.
1. Paties žmogaus patirtis. Pats geriausias dalykas. Dėka jo žmogus garantuotai pirks ir pirks vieną dalyką, ir garantuotai nepirks kito jo analogo. Štai kodėl duodami įvairūs mėsgaliukai prekybcentriuose paragavimui ar šiaip visokie niekai pabandymui. Su viltimi, kad įgavęs patyrimo, palankiai pamanęs apie tuos daiktus, žmogus juos pradėtų pirkti.
2. Patikimų artimų žmonių, draugų ir t.t. patarimai, rekomendacijos ir panašiai, žinomi kaip "iš lūpų į lūpas". Veikia kiek silpniau nei tiesioginė patirtis, bet veikia. Ypač, kai patirties su to produkto vartojimu dar nėra.
3. Visokių ekspertų ir šiaip garsių, žymių žmonių pasisakymai apie kokius nors dalykus. Taikoma į tai, kad žmonės kaip minia nori kažkuo sekti ir lygiuotis. Irgi veikia.
4. Visa likusi reklama žiniasklaidoje, TV ir panašiai. Veikia tuo geriau, kuo daugiau ir dažniau "kalama", kol įkalama. Bene daugiausiai sąnaudų reikalaujanti rinkodaros sritis.
Dabar galima toliau kalbėti apie tinklinę rinkodarą. Yra produkto sumanytojas, gamintojas, kuris nori savo produkciją pateikti į rinką. Tradiciniai keliai: pasinaudoti esamais prekybos tinklais, įsiprašyti pas juos į lentynas arba pačiam sukurti savo parduotuvių tinklą. Tiek vienas, tiek kitas keliai yra brangūs ir dar brangesni, ir tai yra didžiulė problema pačioje verslo pradžioje, kai produkto gamybos apimtys nedidelės, pajamų ir taip dar beveik nėra, o bankai finansavimo neduoda. Tinklinė rinkodara yra toks produkto pateikimo būdas, kai stengiamasi apsieiti be daugybės tarpinių grandžių: sandėlių, logistikos, savo ar kitų operatorių prekybos tinklo parduotuvių... Pagamintas pradinis nedidelis kiekis išplatinamas 2-ju iš keturių keliu, savo draugams, artimiesiems. Kam patiko, tas užsisako, tada ir pagamini ir vėl parduodi tiek kiek užsisakė tas tavo klientų ratas ar tinklas, kaip jį bepavadinsim. Jokių parduotuvių, jokios reklamos per TV ir visų kitų brangių dalykų, ėjimo per 4-ą, brangiai kainuojantį kelią. Ir laiko klausimas, kada tokiam gamintojui/platintojui, jei nori dirbti iš tiesų rimtai, teks nustatyti labai aiškias žaidimo taisykles, su kokiomis sąlygomis iš jo galima pirkti produktą sau ar su tikslu jį perparduoti toliau, draugų draugams ar artimiesiems, kurių tas pirmasis asmuo, pradėjęs gamybą, jau nepažįsta. Tai tiek tos TR pagrindų.
Kodėl kitąsyk ne tiek pats TR būdu platinamas produktas kelia neigiamas nuostatas, o pati sistema, TR principu platinanti vieną ar kitą produktą? Mano manymu, tokia nuostata susijusi daugeliu atveju su žmonių godumu. Bent kiek žinomesni ir rimčiau per TR savo produkciją platinantys gamintojai nustato nuolaidų sistemą, kaip iš jų produkto pardavimo uždirbti platintojams. Smulkiau tingėjau gilintis, bet kiek supratau, tai nuolaidos priklauso nuo užsakomos produkcijos kiekio. Jei perki mažai ir sau, tai mokėsi pilną kainą, o kai jau turi žmonių, kurie irgi nori dar toliau jau saviems pažįstamiems parduoti tą produktą, tai tu produktą jau gauni su ženklia nuolaida, o pilną kainą sumoka anųjų galutiniai vartotojai, perkantys savo reikmėms, ir iš to tau jau ima byrėti procentai. Nuolaidų ir uždarbio procentų dydis būna viešai žinomas, todėl galutiniams vartotojams mokant visą sumą tačiau žinant apie 50 ir daugiau procentų nuolaidas, su kuriomis įsigijo tie, iš kurių jie perka, be abejo, tai kelia daugybę neigiamų minčių. Bet kas įdomiausia, tie patys pirkėjai, nuėję į bet kurį "tradicinį" prekybcentrį ir ten visokio šlamšto prisipirkę su 50-500 procentų (kartais gal ir dar didesniais) antkainiais jaučiasi puikiai. Nes jie tiesiog nežino, už kiek gamintojas yra sutaręs su prekybos centru atiduoti savo produkciją. Todėl, kadangi nežino, nesijaučia kaip nors apgaunami ir ramiai toliau sau permoka "tradicinėje" parduotuvėje už prekes ar paslaugas. O jei dar gauna kokią "iki 66 proc." nuolaidą (nors pradinis antkainis būna kokie kuklūs 200 proc.), iš viso būna euforijoje.
Taip pat TR pagrindu dirbančiose struktūrose būna naudojama gana griežta pakopinė hierarchija, kad naujas platintojas gali produktą įsigyti tik iš to paties nuo seniau esančio platintojo, jo paties klientai - jau tik iš jo ir t.t. Tokia pakopinių ryšių struktūra, ją nupiešus, tikrai turės piramidės formą. Tačiau savo prigimtimi tai vis dėl to tinklas, žmonių ir jų ryšių, kurie panaudojami produkto platinimui, visuma. Nes piramidės forma yra ir bet kuriame prekybcentryje: "galva" - tai parduotuvės šeimininkai, o pagrindas - visi pirkėjai. Piramidė labai aiški. Praktiškai visos įmonės ir valdiškos įstaigos irgi turi piramidės pavidalo ryšius: virš visų - vadas, po juo - pavaldiniai. Tik dėl šitų piramidžių galvos nesukame. Jos per daug ir nesireklamuoja ir savo struktūrų, ryšių neaiškina. Tuo tarpu TR daugeliu atvejų labai aiškiai parodo savo struktūrą, ryšius, gaunamus procentus, uždarbius ir t.t. Todėl, "praregėję" žmonės ir pamato piramidę, jos ryšiais keliaujančius pinigų srautus, prisimena dar kartu kažkada išgirstą žodį "finansinė", ir ima kartoti į kairę dešinę, kad ten ar ten aferistai finansinę piramidę (FP) stato ir tuoj tuoj visus paleis skurdžiais... O tai, kad už pinigus, kaip ir įprastoje parduotuvėje, yra mainais duodamas kažkoks daiktas, pamirštama.
TR turi ryškų bendrumą su FP. Tai atvejai, kai FP yra organizuojama naudojantis TR principais. Atseit, tavo procentai už indėlį priklausys kiek dar atvesi naujų indėlininkų. O tokių pavyzdžių taip pat yra, žiniasklaidoje informacijos apie tai yra. Tai, be abejo sumenkina TR, tik ar TR dėl to kalta pati savaime? Tai viena įdomesnių rinkodaros sričių, nes veikia kaip minėjau ne žemiausiame 4-ame, o 2-ame lygyje, apsieina be daugybės išlaidų personalui, infrastruktūrai, o gaunami pinigai sėda ne vienam vieninteliam gamintojui ar parduotuvių tinklo savininkui, bet pasklinda ir pas kitus TR sistemos dalyvius. Palinkėčiau tiesiog būti atidžiais ir žiūrėti, kur kam ir kodėl atiduodate savo pinigus.
2012 m. spalio 28 d., sekmadienis
Kas ta finansinė piramidė?
Seniai planuotas įrašas apie finansines piramides.
Lietuvoje čia pradininkai buvo garsioji „Sekundė“. Prieš kurį laiką iš naujo
galvą vėl kelti bandė MMM. Na, o apie visokius smulkesnius atvejus kitą kartą
niekas nė nepraneša.
Mano įrašo tikslas kiek kitas – duoti pagrindą supratimui,
kas tai yra tikra finansinė piramidė (FP), nes dažniausiai FP sąvoka vartojama
kalbant apie tinklinį marketingą (tinklinę rinkodarą (TR)). Tačiau FP yra šiek
tiek kitoks dalykas nei TR, ir finansiškai išprusęs asmuo turėtų suvokti tuos
skirtumus ir kiekvieną dalyką įvardinti savo vardu. Apie TR bus kitas, atskiras
įrašas. Reiktų paminėti, kad FP gali imituoti nebūtinai TR veiklą, o ir
kitokias realiai egzistuojančių verslų schemas, todėl FP sutapatinimas su TR
pernelyg susiaurina suvokimą apie pačią FP. Be to, jei TR yra gana griežtai
pakopinė sistema, tai FP gali būti ir bepakopė, kai visi, kas tik išgirsta apie
nerealią naudą, savo pinigėlius suneša tiesiai tiems, kas tai pažadėjo. Jei
gerai pamenu, „Sekundės“ atveju panašiai buvo. Internete taip pat pilna
informacijos apie tokį veikėją Ponzi, kurio vardu dabar vadinama dauguma FP.
Kadangi apie tai info pilna, manau, susirasit ir be konkrečių nuorodų :).
Toliau pacituosiu ištrauką, kuri šiek tiek supažindins su
FP matematiniu principu, iš prof. S.Girdzijausko knygos „Logistinė kapitalo
valdymo teorija“ dalies, kur pakankamai išsamiai nagrinėjamos finansinės
piramidės. Kas norėsit plačiau, nei kad ištraukoje pateikta, paskaityti, manau,
susirasit tą knygą ir paskaitysit :). Taigi, citavimo pradžia:
„Mūsų nagrinėjamos investicinių bendrovių tipo FP
(finansinės piramidės) su įprastu investavimu dažniausiai neturi nieko bendro.
Tokios bendrovės, prisidengdamos investavimu, organizuoja tik pinigų surinkimą,
žadėdamos nepaprastai dideles palūkanas. Iš pradžių tas palūkanas bendrovė moka
bet dažniausiai ne iš investicijų uždirbto pelno, o iš naujų ,,investuotojų“
įnašų. Tačiau ateina laikas, kai procentams mokėti nebeužtenka naujų atneštų
pinigų ir bendrovė žlunga: piramidė sugriūva.
Išnagrinėkime FP pinigų srautus. Imkime paprasčiausią
atvejį, kai FP organizatoriai surenka pinigus, žadėdami, pavyzdžiui, 20%
palūkanų per mėnesį (tai maždaug 792% metinių palūkanų!). Tarkime, kad egzistuoja
reikalavimas, jog įnašo neleidžiama atsiimti bent pirmuosius penkis mėnesius
(per šį laiką pradinė suma būtų išmokėta palūkanomis). Visų pirma tarkime, kad
FP klientai kiekvieną mėnesį įmoka vienodą pinigų sumą. Nustatykime, per kiek
mėnesių bus surinkta didžiausia suma pinigų ir po kiek laiko surenkamų pinigų
nebeužteks procentams mokėti. Imkime, kad Sn - pinigų suma, kurią sukaups
organizatoriai po n mėnesių. Sudarykime tokios veiklos teorinį modelį.
Užrašykime Sn reikšmes po vieno, dviejų, trijų ir t. t. mėnesių, t. y. tol, kol
surenkamų pinigų bent teoriškai užteks vien procentams mokėti:
S1=a
S2=a+0,8a=1,8a
S3=a+0,8a+0,6a=2,4a
S4=a+0,8a+0,6a+0,4a=2,8a
S5=a+0,8a+0,6a+0,4a+0,2a=3a
S6=a+0,8a+0,6a+0,4a+0,2a+0=3a
S7=a+0,8a+0,6a+0,4a+0,2a+0-0,2a=2,8a
S8=a+0,8a+0,6a+0,4a+0,2a+0-0,2a-0,4a=2,4a
S9=a+0,8a+0,6a+0,4a+0,2a+0-0,2a-0,4a-0,6a=1,8a
S10=a+0,8a+0,6a+0,4a+0,2a+0-0,2a-0,4a-0,6a-0,8a=1,0a
S11=a+0,8a+0,6a+0,4a+0,2a+0-0,2a-0,4a-0,6a-0,8a-a=0
Skaičiavimų rezultatai rodo, jei
bus mokama 20 proc. palūkanų per mėnesį, pradiniai įnašai nebus investuojami,
bet ir nebus atsiimami, o ir naujų narių kas mėnesį ateis apytikriai tas pats
skaičius, tai maksimali suma bus sukaupta po penkių mėnesių ir tokia ji išliks
dar vieną mėnesį. Vėliau sukauptoji suma ima mažėti ir 11-ą mėnesį (jei FP iki
to išgyvens) visi pinigai bus išdalyti palūkanoms padengti.“
citavimo pabaiga.
Atkreipkite dėmesį, kad čia grynai
teorinis modelis, kai pinigai naudojami palūkanoms išmokėti, FP vadai jų
nesideda sau į kišenę. Kada ten „Sekundė“ ėmė veikti ir kada žlugo?
Taigi, FP vienas iš pagrindinių
bruožų: pinigai surenkami ir perdalinami (didžiajai daliai nusėdant be abejo
pas FP sumanytojus), niekur realiai jų „neįdarbinant“ grąžos gavimui. O jau į
kokį popierėlį tai įvyniota, kiek tai primena pakopinį TR, draudimą, investavimą
ar kitą veiklą, nebe taip ir svarbu. Beje, pamąstymui
pirmas
po ranka pasitaikęs straipsnis (nieko iš to puslapio nepažįstu ir nesu kaip
nors susijęs nei už ar prieš kas ten apskritai rašoma) apie tai, ar SoDra yra
FP? Manau, kad tai labai nepopuliarus klausimas, bet tikrai labai įdomus. Juk
valdžia gali keisti SoDros žaidimo taisykles (įmokų dydžiai, pensijinis amžius
ir pan.) ir taip jos gyvavimą pratęsti, neleisti subyrėti. Be to, išoriškai
žiūrint, SoDra padeda išmokomis, pensijomis ir t.t., akivaizdu, kad dalis
piliečių jaučia jos naudą, todėl, nežiūrint to, kad tai irgi sistema, kurioje
surenkami ir perdalinami pinigai, dar nedaug kas išdrįsta į šią sistemą
pažiūrėti kaip į galimą didžiausią legalią FP. Aš nesiimu teigti kad tai FP dėl
paprastos priežasties – nežinau SoDros matematinio modelio nei jo veikimo,
kuris, akivaizdu iš surenkamų mokesčių bei atiduodamų išmokų įvairovės, turėtų
būti kur kas sudėtingesnis.
2012 m. rugsėjo 1 d., šeštadienis
Sveikesnis požiūris apie kuro kainas
platesniam supratimui, kas įtakoja kuro kainas ir kiekvieno mūsų pinigines tuo pačiu:
http://www.youtube.com/watch?v=4xMZGcZjheM&feature=youtu.be
http://www.youtube.com/watch?v=4xMZGcZjheM&feature=youtu.be
Turimų finansų didinimas: nuosavas verslas/samdomas darbas
Prisimenant ankstesnius įrašus apie tai, kokie yra būdai turimų lėšų padidinimui, tikriausiai sutiks daugelis, kad bene vienintelis tikrai aktyvus turimų lėšų padidinimo būdas yra nuosavas verslas.
Tai mano manymu bene vienintelis dalykas, atitinkantis "aktyvų investavimą" (http://savifinansai.blogspot.com/2012/03/savokos-taupymas-investavimas.html), nes būtent čia daugiausiai galime nuveikti savo veiksmais ir sprendimais įtakodami, kas darysis su pinigais ar kitu turtu, įdėtu į verslą. Deja, čia irgi kaip ir kituose būduose pasididinti turimas lėšas, yra didelė praradimų tikimybė ir vietoje laukto lėšų padidėjimo galimi tik nuostoliai. Todėl, kol nėra suvokimo, kad visur yra rizika, kad gali prarasti tai ką įdėjai, gal geriau su nuosavais verslais ir neprasidėti, o tyliai sau tupėti nuo algelės iki algelės ir mėginti kažkaip iš jos išgyventi, kaltinant visus aplinkui, tik ne savo nenorą investuoti į save, į savo kvalifikacijos pakėlimą arba mokymąsi kokios nors kitos, pelningesnės profesijos.
Galų gale, jei dirbam samdomą darbą (o tokių valdiškų ar privačių samdinių šiai dienai yra dauguma mūsuose), tai tam tikra prasme tas mūsų darbas, kuriam esam parsisamdę ir dirbam už algą, irgi yra mūsų asmeninis verslas, nes juk tai veikla, kuria mes užsiimam, kad gautume pajamų savo reikmėms, savo išlaidoms. Todėl čia gal irgi reiktų pagalvoti, ar tikrai viską padarau "kaip sau" tame samdytame darbe, kad taikyčiau į didesnį atlygį, ar pats, būdamas šefo vietoje, laikyčiau tokį darbuotoją, koks esu aš pats, na, o jei manajame darbe man niekas netinka, viskas blogai, stenkis kiek nori daugiau neuždirbsi - tai natūralus klausimas, kam užsiimat tuo, kas jums neapsimoka ir neieškot kitų galimybių?
Tai mano manymu bene vienintelis dalykas, atitinkantis "aktyvų investavimą" (http://savifinansai.blogspot.com/2012/03/savokos-taupymas-investavimas.html), nes būtent čia daugiausiai galime nuveikti savo veiksmais ir sprendimais įtakodami, kas darysis su pinigais ar kitu turtu, įdėtu į verslą. Deja, čia irgi kaip ir kituose būduose pasididinti turimas lėšas, yra didelė praradimų tikimybė ir vietoje laukto lėšų padidėjimo galimi tik nuostoliai. Todėl, kol nėra suvokimo, kad visur yra rizika, kad gali prarasti tai ką įdėjai, gal geriau su nuosavais verslais ir neprasidėti, o tyliai sau tupėti nuo algelės iki algelės ir mėginti kažkaip iš jos išgyventi, kaltinant visus aplinkui, tik ne savo nenorą investuoti į save, į savo kvalifikacijos pakėlimą arba mokymąsi kokios nors kitos, pelningesnės profesijos.
Galų gale, jei dirbam samdomą darbą (o tokių valdiškų ar privačių samdinių šiai dienai yra dauguma mūsuose), tai tam tikra prasme tas mūsų darbas, kuriam esam parsisamdę ir dirbam už algą, irgi yra mūsų asmeninis verslas, nes juk tai veikla, kuria mes užsiimam, kad gautume pajamų savo reikmėms, savo išlaidoms. Todėl čia gal irgi reiktų pagalvoti, ar tikrai viską padarau "kaip sau" tame samdytame darbe, kad taikyčiau į didesnį atlygį, ar pats, būdamas šefo vietoje, laikyčiau tokį darbuotoją, koks esu aš pats, na, o jei manajame darbe man niekas netinka, viskas blogai, stenkis kiek nori daugiau neuždirbsi - tai natūralus klausimas, kam užsiimat tuo, kas jums neapsimoka ir neieškot kitų galimybių?
2012 m. rugpjūčio 19 d., sekmadienis
Pamąstymui
Šitą trumpą įrašą paskatino kitų žmonių mintys ir pastebėjimai, dėkui jiems. Norėtųsi, kad ir kiekvienas iš mūsų savarankiškai daugiau galvotume, ką darome ir ko nedarome, kad mūsų Tėvynė Lietuva grimzta esama kryptimi, ir ką kiekvienas savo rate, savo aplinkoje galėtume padaryti, kad būtų kitaip.
Visą informaciją galima atrasti internete, ten ją ir atraskite ir patikrinkite. Skaičiavimai čia pateikti tik apytikriai, nes ne skaičiuose po kablelio esmė. Ir ne aukse, apie kurį toliau rašysiu, ar jo kiekyje esmė. Auksas, tiksliau jo kiekis, čia suprantamas kaip atramos taškas kiekybiniam šalies būklės ir jos vystymosi krypties (kokia ji mūsų šalyje šiandien?) įvertinimui ir palyginimui.
Šiuo metu Lietuvos skola artėja prie 50 milijardų litų (47,7 maždaug). Toks klausimas - kiek aukso galima nupirkti už šią sumą? 1 kg aukso šia dienai kainuoja apie 42 tūkst. eurų, t.y., apie 145 tūkst. litų. Tona aukso paprasčiausiai padauginus 145000*1000=145 mln litų. Taigi, Lietuvos skolą pavertę auksu, gauname, kad šios dienos kainomis esame kažkam skolingi 345 tonas aukso.
Dabar apie tarpukario Lietuvą, citata iš interneto puslapių:
"1940 metų vasarą, iki sovietų okupacijos, Lietuvos bankas penkiose užsienio valstybėse saugojo 9 593,4 kg aukso."
Taigi, valstiečių, žemdirbių šalis, mūsų seneliai ir proseneliai, nualinti carinės okupacijos, pirmojo pasaulinio karo baisumų ir t.t. sugebėjo per dvidešimt metų sukaupti ir išsaugoti beveik 10 t aukso. Kas giliau domėjosi tarpukario Lietuvos ekonomika, patvirtins, kad dažniausiai metinis valstybės biudžetas būdavo proficitinis (pajamos buvo didesnės už išlaidas), ne taip, kaip dabar metai iš metų deficitinis (išlaidos viršija pajamas).
Ką dėl savo šalies padarėm ar nepadarėm kiekvienas iš mūsų, kad per antrosios nepriklausomybės dvidešimtmetį ištaškėm ir esam skolingi jau apie 35 kartus didesnį kiekį aukso (todėl dabartinės Lietuvos aukso atsargos, daugiausia tai senelių palikimas iš tų laikų, mums tepriklauso teoriškai :) ), nei kad buvo sukaupę ir mums palikę seneliai? Kur toliau su tokia veikla galima nueiti? Kas galų gale gresia, kai išlaidos nuolat viršija pajamas? Sėkmės ir gerų apmąstymų.
Visą informaciją galima atrasti internete, ten ją ir atraskite ir patikrinkite. Skaičiavimai čia pateikti tik apytikriai, nes ne skaičiuose po kablelio esmė. Ir ne aukse, apie kurį toliau rašysiu, ar jo kiekyje esmė. Auksas, tiksliau jo kiekis, čia suprantamas kaip atramos taškas kiekybiniam šalies būklės ir jos vystymosi krypties (kokia ji mūsų šalyje šiandien?) įvertinimui ir palyginimui.
Šiuo metu Lietuvos skola artėja prie 50 milijardų litų (47,7 maždaug). Toks klausimas - kiek aukso galima nupirkti už šią sumą? 1 kg aukso šia dienai kainuoja apie 42 tūkst. eurų, t.y., apie 145 tūkst. litų. Tona aukso paprasčiausiai padauginus 145000*1000=145 mln litų. Taigi, Lietuvos skolą pavertę auksu, gauname, kad šios dienos kainomis esame kažkam skolingi 345 tonas aukso.
Dabar apie tarpukario Lietuvą, citata iš interneto puslapių:
"1940 metų vasarą, iki sovietų okupacijos, Lietuvos bankas penkiose užsienio valstybėse saugojo 9 593,4 kg aukso."
Taigi, valstiečių, žemdirbių šalis, mūsų seneliai ir proseneliai, nualinti carinės okupacijos, pirmojo pasaulinio karo baisumų ir t.t. sugebėjo per dvidešimt metų sukaupti ir išsaugoti beveik 10 t aukso. Kas giliau domėjosi tarpukario Lietuvos ekonomika, patvirtins, kad dažniausiai metinis valstybės biudžetas būdavo proficitinis (pajamos buvo didesnės už išlaidas), ne taip, kaip dabar metai iš metų deficitinis (išlaidos viršija pajamas).
Ką dėl savo šalies padarėm ar nepadarėm kiekvienas iš mūsų, kad per antrosios nepriklausomybės dvidešimtmetį ištaškėm ir esam skolingi jau apie 35 kartus didesnį kiekį aukso (todėl dabartinės Lietuvos aukso atsargos, daugiausia tai senelių palikimas iš tų laikų, mums tepriklauso teoriškai :) ), nei kad buvo sukaupę ir mums palikę seneliai? Kur toliau su tokia veikla galima nueiti? Kas galų gale gresia, kai išlaidos nuolat viršija pajamas? Sėkmės ir gerų apmąstymų.
2012 m. birželio 1 d., penktadienis
Turimų finansų didinimas: NT, antikvaras, brangūs metalai, prekyba valiutomis (FOREX)
Prisimenam seną mano įrašą
http://savifinansai.blogspot.com/2012/03/savokos-taupymas-investavimas.html
Šį kartą aptarsim dar keletą sričių, kur galima įdėti pinigus su ta pačia viltimi - jų atgauti daugiau. Manau, sutiksite, kad daugeliu atvejų ir šias sritis galima priskirti pasyviam investavimui ar jo atvejui - spekuliavimui.
Nekilnojamasis turtas - daug sykių čia aptarinėtas reikalas. Įdomu su juo tai, kad absoliučiai daugumai žmonių tas turtas atrodo kone neįkainojamas. Todėl jo įsigiję nesirūpina papildomu vertės kėlimu (pavyzdžiui, einamuoju ar kapitaliniu remontu, infrastruktūros (elektros, dujų, vandens, kanalizacijos privažiavimo kelių) įvedimu ar atnaujinimu, jei tai tarkim sklypas, galų gale neužbaigia tinkamai sutvarkyti dokumentų, jau nekalbu apie aplinkos pagražinimą...). Tiesiog įsigyja, laiko ir įsivaizduoja, kad savaime tas turtas tampa vertingesnis. Deja, burbulai ateina ir praeina ir tai nėra normalūs reiškiniai, bet būtent jų metu buvusi kaina atrodo "pati teisingiausia", kai norima tokį NT parduoti. Iš pasyvaus investavimo į NT galima pereiti į tam tikrą aktyvų investavimą, kai sukuriama papildoma NT vertė, kuri ir bendrai NT vertę rinkoje padidina, visų pirma tinkamoje vietoje nusiperkant NT, ir įdedant papildomų lėšų į būklės pagerinimą. Tik retas kas dar tai supranta.
Kita, mano galva, labai specifinė sritis, kur sukišti pinigus, yra visokios senienos, meno kūriniai, senos knygos, papuošalai, brangių metalų dirbiniai, monetos, pašto ženklai ir dar visoks panašus reikalas (čia jau patys galvokitės, kas dar čia tinka). Daugeliu atvejų mano manymu čia, jei nėra kolekcionavimo aistros, tai tėra paprasčiausias spekuliavimas, ir, beje, gana rizikingas. Nes neišmanant, nepasigilinus galima užsipirkti krūvą šlamšto, kurį paskui beliks nebent išmesti ar išdovanoti... O žinant, išmanant, ką perki, nors ilgalaikėje tendencijoje vertė ir didėja (galbūt), tačiau nežinia, nei kada, nei kiek tas daiktas kainuos, galų gale, dėl ne itin didelio visuomenės rato, tokius daiktus perkančio, gali būti sunku rasti pirkėją. Todėl čia vargu ar verta dėti tuos pinigus, kurių bet kada gali prireikti. O jei jau įdėjai, tai turėk galvoje, kad gali prarasti ką sudėjai. Ir dar krūva reikalų dėl valymų, saugojimų...
Dar viena sritis, šiek tiek primenanti prekybą vertybiniais popieriais, tai yra prekyba valiutomis (FOREX). Jei trumpai - į šią sritį eiti reikia tik su nuostata nuolat mokytis, žiūrėti ir klausyti kas vyksta, bei su pinigais, kuriuos gali prarasti, nes tai iš tiesų rizikinga sritis net ir save laikantiems patyrusiais prekiautojais. O prarasti ten juos galima labai greitai, kuo puikiai galima įsitikinti išbandžius demonstracines sąskaitas.
http://savifinansai.blogspot.com/2012/03/savokos-taupymas-investavimas.html
Šį kartą aptarsim dar keletą sričių, kur galima įdėti pinigus su ta pačia viltimi - jų atgauti daugiau. Manau, sutiksite, kad daugeliu atvejų ir šias sritis galima priskirti pasyviam investavimui ar jo atvejui - spekuliavimui.
Nekilnojamasis turtas - daug sykių čia aptarinėtas reikalas. Įdomu su juo tai, kad absoliučiai daugumai žmonių tas turtas atrodo kone neįkainojamas. Todėl jo įsigiję nesirūpina papildomu vertės kėlimu (pavyzdžiui, einamuoju ar kapitaliniu remontu, infrastruktūros (elektros, dujų, vandens, kanalizacijos privažiavimo kelių) įvedimu ar atnaujinimu, jei tai tarkim sklypas, galų gale neužbaigia tinkamai sutvarkyti dokumentų, jau nekalbu apie aplinkos pagražinimą...). Tiesiog įsigyja, laiko ir įsivaizduoja, kad savaime tas turtas tampa vertingesnis. Deja, burbulai ateina ir praeina ir tai nėra normalūs reiškiniai, bet būtent jų metu buvusi kaina atrodo "pati teisingiausia", kai norima tokį NT parduoti. Iš pasyvaus investavimo į NT galima pereiti į tam tikrą aktyvų investavimą, kai sukuriama papildoma NT vertė, kuri ir bendrai NT vertę rinkoje padidina, visų pirma tinkamoje vietoje nusiperkant NT, ir įdedant papildomų lėšų į būklės pagerinimą. Tik retas kas dar tai supranta.
Kita, mano galva, labai specifinė sritis, kur sukišti pinigus, yra visokios senienos, meno kūriniai, senos knygos, papuošalai, brangių metalų dirbiniai, monetos, pašto ženklai ir dar visoks panašus reikalas (čia jau patys galvokitės, kas dar čia tinka). Daugeliu atvejų mano manymu čia, jei nėra kolekcionavimo aistros, tai tėra paprasčiausias spekuliavimas, ir, beje, gana rizikingas. Nes neišmanant, nepasigilinus galima užsipirkti krūvą šlamšto, kurį paskui beliks nebent išmesti ar išdovanoti... O žinant, išmanant, ką perki, nors ilgalaikėje tendencijoje vertė ir didėja (galbūt), tačiau nežinia, nei kada, nei kiek tas daiktas kainuos, galų gale, dėl ne itin didelio visuomenės rato, tokius daiktus perkančio, gali būti sunku rasti pirkėją. Todėl čia vargu ar verta dėti tuos pinigus, kurių bet kada gali prireikti. O jei jau įdėjai, tai turėk galvoje, kad gali prarasti ką sudėjai. Ir dar krūva reikalų dėl valymų, saugojimų...
Dar viena sritis, šiek tiek primenanti prekybą vertybiniais popieriais, tai yra prekyba valiutomis (FOREX). Jei trumpai - į šią sritį eiti reikia tik su nuostata nuolat mokytis, žiūrėti ir klausyti kas vyksta, bei su pinigais, kuriuos gali prarasti, nes tai iš tiesų rizikinga sritis net ir save laikantiems patyrusiais prekiautojais. O prarasti ten juos galima labai greitai, kuo puikiai galima įsitikinti išbandžius demonstracines sąskaitas.
2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis
Apie NT praradimų mastus
Žinau, kad vėluoju su teminiais įrašais, kuriuos esu anksčiau žadėjęs, bet jei žadėjau, tai parašysiu :)
O kol kas trumpai, įdomi žinutė žiniasklaidoje:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/zurnalistinis_tyrimas_aiskeja_tikrieji_banku_uz_paskolas_atimto_turto_mastai/
Na, ir kas pasakys, kad mano išvedžiojimai blog'e NT temomis ne į temą :))))))
O kol kas trumpai, įdomi žinutė žiniasklaidoje:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/zurnalistinis_tyrimas_aiskeja_tikrieji_banku_uz_paskolas_atimto_turto_mastai/
Na, ir kas pasakys, kad mano išvedžiojimai blog'e NT temomis ne į temą :))))))
2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis
Turimų finansų didinimas: "popieriniai" būdai pinigų išleidimui su viltim, kad sugrįš daugiau...
Pavyko šiek tiek apibendrinti, į kokius gi tam tikra prasme popierinius (elektroninius) dalykus galite sumerkti savo atliekamus (o gal ne?) pinigėlius. Taigi, dabar patiems siūlau panagrinėti ir pagalvoti, prisimenant ankstesnį įrašą apie investavimo rūšis bei spekuliavimą, kaip ir kas per investavimo būdas kokiu atveju būtų. Sėkmės.
Skolos vertybiniai popieriai (VP)
Mažos rizikos, ne ilgesnio nei trejų metų, aukšto skolinimosi reitingo (nuo AAA iki A-) vyriausybių, savivaldybių, pasaulinių finansinių organizacijų skolos VP.
Mažesnės nei vidutinė rizikos, ilgesnio nei trejų metų, investicinio reitingo (nuo AAA iki BBB-) ir/ar stabilios finansinės būklės emitentų (vyriausybių, bendrovių ir kt,) išleisti skolos VP.
Spekuliacinio reitingo (t.y. ne žemesnio nei BB-) ir/ar reitingų neturinčių adekvačios finansinės būklės emitentų (vyriausybių, įmonių ir kt.) trumpalaikiai ar ilgalaikiai skolos VP.
Ilgalaikės obligacijos be nustatyto išpirkimo termino ir/ar investicinio reitingo apribojimų. Obligacijų emitentai gali būti aukštos rizikos ir tikėtina turės arba jau turi finansinių sunkumų.
Indėlių sertifikatai (prisiminkim „Snoro“ sertifikatus...:))
Ne ilgesnės nei penkerių metų trukmės, mažos rizikos finansų įstaigos išleistas skolos VP.
Ne ilgesnės nei penkerių metų trukmės, vidutinės rizikos finansų įstaigos išleistas skolos VP. Ne ilgesnės nei penkerių metų trukmės, aukštos rizikos finansų įstaigos išleistas skolos VP.
Visiems šiems skolos VP netaikomas Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas.
Investiciniai fondai
Konservatyvią investavimo strategiją taikantys, licencijuojami ir prižiūrimi pinigų rinkos fondai ir obligacijų fondai, kurie investuoja į skolos VP.
Licencijuojami ir prižiūrimi mišrūs investiciniai fondai, kurie iki pusės fondo lėšų gali investuoti į nuosavybės vertybinius popierius (akcijas) ir obligacijų fondai, kurie investuoja į skolos VP.
Licencijuojami ir prižiūrimi suderintieji (UCITS III) ir kiti investiciniai fondai, kurie iki 100 proc. lėšų gali investuoti į nuosavybės vertybinius popierius (akcijas), taip pat investavimo sverto nenaudojantys biržose prekiaujami fondai (ETF).
Specialieji investiciniai fondai galintys investuoti į nekilnojamąjį turtą, žaliavas ir kitas alternatyviąsias investavimo priemones. Į šią grupę patenka bet kurio valdytojo valdomas privatus akcijų ir alternatyvusis fondas, taip pat svertą naudojantys biržose prekiaujami fondai (angl. exchange traded funds - ETF).
Struktūrinės finansinės priemonės (toks Nord'as jau spėjo pagarsėti :) )
Struktūrinės finansinės priemonės su investuoto kapitalo grąžos garantija, išleidžiamos ar išperkamos nominalia kaina. Tai gali būti su įvairiais indeksais, žaliavomis, valiutomis ar kitomis finansinėmis priemonėmis susietos obligacijos ar panašios finansinės priemonės. Išpirkimo terminas - ne daugiau kaip trys metai.
Struktūrinės finansinės priemonės su pilna ar daline investuoto kapitalo grąžos garantija (su apribota maksimalia 15 proc. nuostolių rizika), išleidžiamos ar išperkamos nominalia kaina. Tai gali būti su įvairiais indeksais, žaliavomis, valiutomis ar kitomis finansinėmis priemonėmis susietos obligacijos ar panašios finansinės priemonės. Išpirkimo terminas - ne daugiau kaip penkeri metai.
Struktūrinės finansinės priemonės be kapitalo grąžos garantijos. Šiuo atveju obligacijų ir su jomis susietų finansinių priemonių rizika yra panaši.
Čia irgi panagrinėkite, kurios iš tolesnių priemonių yra kurios...
Didelės nuostolio rizikos bei sudėtingesnės finansinės priemonės. Dėl didelės rizikos galima prarasti visą investuotą kapitalą, o išimtiniais atvejais netgi daugiau nei pradinė investicija. Sudėtingos finansinės priemonės. Ypač tais atvejais, kai finansinės priemonės įgyjamos naudojant didelį svertą, kliento nuostoliai gali būti didesni net už pradinę investiciją. Šios finansinės priemonės laikomos kur kas sudėtingesnėmis nei dauguma įprastų finansinių instrumentų.
Akcijos, kuriomis yra prekiaujama vertybinių popierių biržose.
Į vertybinių popierių biržų sąrašus neįtrauktos bendrovių akcijos. Akcijos gali būti nelikvidžios.
Atpirkimo sandoriai (angl. Repurchase agreements). Galimybė pasiskolinti pinigų, perleidžiant turimas finansines priemones bankui ar kitai paskolą suteikiančiai šaliai.
Trumpalaikis vertybinių popierių skolinimasis pardavimui (angl. Short selling). Sandoris siekiant gauti pelną iš akcijų kainos kritimo, kai klientas skolinasi iš banko akcijas ir jas parduoda rinkoje, o sandorio galiojimo pabaigoje grąžina paskolintą finansinį turtą bankui.
Ateities sandoriai (angl. Futures). Išankstinis susitarimas ateityje sudaryti žaliavų, valiutų, indeksų ar atskirų akcijų sandorį iš anksto nustatyta kaina bei data.
Išankstiniai sandoriai (angl. Forwards). Išankstinis susitarimas ateityje sudaryti žaliavų, valiutų, indeksų ar atskirų akcijų sandorį iš anksto nustatyta kaina bei data. Šie sandoriai skiriasi nuo ateities sandorių savo individualumu, t. y. kiekvienas išankstinis sandoris gali turėti skirtingas sąlygas, todėl jais nėra aktyviai prekiaujama antrinėje rinkoje.
Pasirinkimo sandoriai (angl. Option) Įgijama teisė pirkti arba parduoti finansinį instrumentą ateityje iš anksto sutarta kaina.
Sandoriai dėl kainų skirtumo (angl. contract for difference, CFD). Susitarimas tarp dviejų šalių, pagal kurį viena iš šalių sumoka kainų skirtumą tarp pagrindinės finansinės priemonės (akcijų, akcijų indeksų, žaliavų ar kt.) esamos rinkos kainos ir pradinės kainos, sutartos sandorio sudarymo dieną.
Kitos finansinės priemonės, išsiskiriančios didele rizika bei kompleksiškumu.2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis
Turimų finansų didinimas: indėliai
Iki skausmo visiems žinomas sutaupytų pinigų pasyvaus investavimo būdas. Nunešei į banką, padėjai, ir jei bankas nebankrutavo (o kad ir bankrutavo, bet indėliai drausti), po sutarto laiko atsiimi pinigus su palūkanomis. Indėlių yra įvairios rūšys, apie juos info yra sočiai. Atkreipčiau dėmesį tik tiek, kad tai yra pasyvus neigiamas investavimas (dėt pinigus į indėlius). Todėl, kad visada infliacija yra apie du kartus didesnė nei metinės indėlių palūkanos :). Tiesiog prarandama šiek tiek mažiau pinigų nei būtų prarasta juos laikant kojinėje. Be to, sunešę indėlius į banką, dalyvaujate programoje "darom pinigus iš oro" :). Smulkiau apie mechanizmą rasite ankstesniuose įrašuose. Taigi, padėdami indėlį paremiate dalinio rezervo sistemą, nors ją suvokę vargu ar norėtumėte ją remti, nes, šiaip ar taip, ji prisideda prie infliacijos ir jūsų pinigų nuvertėjimo :). Taigi, spręsti kaip visada lieka jums patiems, kiek tai jums naudingas investavimo būdas...
2012 m. kovo 10 d., šeštadienis
Turimų finansų didinimas: sąvokos "taupymas, investavimas, spekuliavimas"
Prieš rašant žadėtus įrašus apie galimus uždirbtų ar kitaip sukauptų gėrybių būdus reikia susitarti dėl sąvokų, kad apie tą patį kalbėdami tą patį ir suprastume :).
Taigi, kas yra taupymas?
Pagal informaciją ką radau internete (ir šiaip, būtent taip tai yra suprantama daugelio žmonių nuo seno), tai šitas žodis reiškia dalies (ar net viso) uždarbio, ar kokio daikto (pvz., grūdų) atidėjimą ateičiai. Dar kažkur taupymas apibrėžtas kaip "pajamų ir vartojimo išlaidų skirtumas". Nors tai nėra visai tikslu, jei tas nedaroma sąmoningai, tai greičiau tiktų vadinti likučiu.
Taigi, taupyti, tai reiškia ateičiai atidėti dalį to, ką turime šiandien (ir ką galime šiandien čia ir dabar suvartoti). Visas žmogaus gyvenimas yra nuolatinis vartojimas, jei ką... Priežastys, dėl ko taupoma, gali būti įvairios, jų nevardinsiu. Apsiribosiu tuo, kad taupymas tampa įdomesnis ir svarbesnis, kai žmogus žino, kodėl jis tai daro.
O kas yra investavimas (investicijos)? Tai jau ne lietuviškas žodis, todėl daliai žmonių jo prasmė iki šiol gali būti sunkiai suvokiama. Patvirtinimui pasikapsčius internete šio žodžio prasmė yra tokia: tai į kažką įdėtos lėšos, pinigai, vertybės. Daugeliu atvejų investavimu laikomas pinigų įdėjimas su tikslu po kažkiek laiko atgauti didesnę sumą nei įdėjai.
Mano manymu, privalomo ryšio tarp taupymo ir investavimo nėra jokio. Nes investavimu galima pavadinti bet kokias, nebūtinai iš santaupų, išlaidas, kurios po kurio laiko sugrįžo ir dar davė pelno. Taigi, visos kitos išlaidos, kurias patiriame, ir kurios nei pačios grįžta, nei atneša su savimi dar daugiu lėšų mums į kišenę, NĖRA investicijos. Priminimui apie tai galima pasižiūrėti senesniuose įrašuose apie turto rūšis.
Taigi, investuojame (įdedame lėšas kažkur) tam ir iš esmės tik tam, kad atgautume ką įdėjom ir dar daugiau. Todėl čia verta prisiminti viename iš įkeltų video mintį apie užsienio investuotojus Lietuvoje. Tai viso labo žmonės, dedantys savo pinigus tam, kad juos paskui atgautų. O tokios pasakos apie darbo vietų kūrimą, žmonių gerovę skirtos tik akių dūmimui. Investuotojai darbo vietų sukurs tiek ir leis darbuotojams tokį gerovės lygį, kuris užtikrins jų įdėtų lėšų grįžimą ir dar prieaugį. Jei mes esame investuotojai (įdedame lėšas su tikslu atgauti jas su prieaugiu), argi elgtumėmės kitaip?
Taigi, sutaupėme, kitais žodžiais, atidėdami nuo dabarties vartojimo, per metus kitus trečius sukaupėme ateičiai tam tikrą lėšų kiekį. Aišku, norime, kad tai išliktų, išsaugotų vertę, o jei dar lėšos padidėtų, tai būtų labai gerai. Čia ir kyla labai gerai žinomas (atspėsit iš kur :) ) klausimas "KĄ DARYT?". Atsakymas peršasi savaime - investuoti. Įdėti lėšas ten ir taip, kad jos išliktų ir netgi didėtų keičiantis žmonėms, laikams, santvarkoms...
Dėl įdomumo investavimą galima išskirti į tokias rūšis:
1. Aktyvus investavimas. Įdedame lėšas ten, kur patys kiek įmanoma daugiau įtakojame ir rūpinamės jų augimu, domimės kaip tą daryti, saugome nuo galimų grėsmių ir sprendžiame, kaip kur ką su įdėjimais nuveikti, kad gauti didesnę grąžą. Vienas pavyzdžių - nuosavas verslas.
2. Pasyvus investavimas. Įdedame lėšas ten, kur patys paskui po įdėjimo neturime didesnės įtakos. Netgi ne itin domimės (jei ir domimės, tai įtakos ne tiek daug turi), kur į ką įdėjom savo lėšas. Tiesiog tikimės, kad viskas bus gerai, kad globalios jėgos ir geri dėdės pasirūpins, kad mūsų įdėjimai augtų ir mums sugrįžtų didesni... Vienas galimų pavyzdžių - investicinis gyvybės draudimas.
Visiškai gryno nei pirmo nei antro tipo investavimo greičiausiai nebūna. Vienur yra daugiau aktyvumo, kitur - pasyvumo.
Dar reiktų paminėti spekuliavimą. Kartais tai tapatinama su investavimu. Tačiau mano manymu yra ne visai taip. Spekuliavimas yra prekybinė operacija, kai iš vieno perki pigiai, kitam parduodi brangiai. Kainų skirtumas lieka tavo kišenėje. Todėl spekuliavimas gali būti vienas iš aktyvaus investavimo būdų padidinti turimas sutaupytas lėšas. Lygiai taip pat tai yra būdas ir jas prarasti - nupirkau rodos pigiai, kainos dėl kažkokių priežasčių krito, pinigų reikia, tenka parduoti pigiau nei nupirkau. Galime tai pavadinti "aktyviu neigiamu investavimu". Galim ta proga NT burbulą prisiminti :) sorry, jei kam tai skaudi tema :).
Taigi, kas yra taupymas?
Pagal informaciją ką radau internete (ir šiaip, būtent taip tai yra suprantama daugelio žmonių nuo seno), tai šitas žodis reiškia dalies (ar net viso) uždarbio, ar kokio daikto (pvz., grūdų) atidėjimą ateičiai. Dar kažkur taupymas apibrėžtas kaip "pajamų ir vartojimo išlaidų skirtumas". Nors tai nėra visai tikslu, jei tas nedaroma sąmoningai, tai greičiau tiktų vadinti likučiu.
Taigi, taupyti, tai reiškia ateičiai atidėti dalį to, ką turime šiandien (ir ką galime šiandien čia ir dabar suvartoti). Visas žmogaus gyvenimas yra nuolatinis vartojimas, jei ką... Priežastys, dėl ko taupoma, gali būti įvairios, jų nevardinsiu. Apsiribosiu tuo, kad taupymas tampa įdomesnis ir svarbesnis, kai žmogus žino, kodėl jis tai daro.
O kas yra investavimas (investicijos)? Tai jau ne lietuviškas žodis, todėl daliai žmonių jo prasmė iki šiol gali būti sunkiai suvokiama. Patvirtinimui pasikapsčius internete šio žodžio prasmė yra tokia: tai į kažką įdėtos lėšos, pinigai, vertybės. Daugeliu atvejų investavimu laikomas pinigų įdėjimas su tikslu po kažkiek laiko atgauti didesnę sumą nei įdėjai.
Mano manymu, privalomo ryšio tarp taupymo ir investavimo nėra jokio. Nes investavimu galima pavadinti bet kokias, nebūtinai iš santaupų, išlaidas, kurios po kurio laiko sugrįžo ir dar davė pelno. Taigi, visos kitos išlaidos, kurias patiriame, ir kurios nei pačios grįžta, nei atneša su savimi dar daugiu lėšų mums į kišenę, NĖRA investicijos. Priminimui apie tai galima pasižiūrėti senesniuose įrašuose apie turto rūšis.
Taigi, investuojame (įdedame lėšas kažkur) tam ir iš esmės tik tam, kad atgautume ką įdėjom ir dar daugiau. Todėl čia verta prisiminti viename iš įkeltų video mintį apie užsienio investuotojus Lietuvoje. Tai viso labo žmonės, dedantys savo pinigus tam, kad juos paskui atgautų. O tokios pasakos apie darbo vietų kūrimą, žmonių gerovę skirtos tik akių dūmimui. Investuotojai darbo vietų sukurs tiek ir leis darbuotojams tokį gerovės lygį, kuris užtikrins jų įdėtų lėšų grįžimą ir dar prieaugį. Jei mes esame investuotojai (įdedame lėšas su tikslu atgauti jas su prieaugiu), argi elgtumėmės kitaip?
Taigi, sutaupėme, kitais žodžiais, atidėdami nuo dabarties vartojimo, per metus kitus trečius sukaupėme ateičiai tam tikrą lėšų kiekį. Aišku, norime, kad tai išliktų, išsaugotų vertę, o jei dar lėšos padidėtų, tai būtų labai gerai. Čia ir kyla labai gerai žinomas (atspėsit iš kur :) ) klausimas "KĄ DARYT?". Atsakymas peršasi savaime - investuoti. Įdėti lėšas ten ir taip, kad jos išliktų ir netgi didėtų keičiantis žmonėms, laikams, santvarkoms...
Dėl įdomumo investavimą galima išskirti į tokias rūšis:
1. Aktyvus investavimas. Įdedame lėšas ten, kur patys kiek įmanoma daugiau įtakojame ir rūpinamės jų augimu, domimės kaip tą daryti, saugome nuo galimų grėsmių ir sprendžiame, kaip kur ką su įdėjimais nuveikti, kad gauti didesnę grąžą. Vienas pavyzdžių - nuosavas verslas.
2. Pasyvus investavimas. Įdedame lėšas ten, kur patys paskui po įdėjimo neturime didesnės įtakos. Netgi ne itin domimės (jei ir domimės, tai įtakos ne tiek daug turi), kur į ką įdėjom savo lėšas. Tiesiog tikimės, kad viskas bus gerai, kad globalios jėgos ir geri dėdės pasirūpins, kad mūsų įdėjimai augtų ir mums sugrįžtų didesni... Vienas galimų pavyzdžių - investicinis gyvybės draudimas.
Visiškai gryno nei pirmo nei antro tipo investavimo greičiausiai nebūna. Vienur yra daugiau aktyvumo, kitur - pasyvumo.
Dar reiktų paminėti spekuliavimą. Kartais tai tapatinama su investavimu. Tačiau mano manymu yra ne visai taip. Spekuliavimas yra prekybinė operacija, kai iš vieno perki pigiai, kitam parduodi brangiai. Kainų skirtumas lieka tavo kišenėje. Todėl spekuliavimas gali būti vienas iš aktyvaus investavimo būdų padidinti turimas sutaupytas lėšas. Lygiai taip pat tai yra būdas ir jas prarasti - nupirkau rodos pigiai, kainos dėl kažkokių priežasčių krito, pinigų reikia, tenka parduoti pigiau nei nupirkau. Galime tai pavadinti "aktyviu neigiamu investavimu". Galim ta proga NT burbulą prisiminti :) sorry, jei kam tai skaudi tema :).
2012 m. vasario 28 d., antradienis
Apie bankus iš arčiau
Prieš kalbant apie tai, kaip išsaugoti tai ką uždirbame ir sukaupiame, dar šis tas įdomesnio apie bankus:
http://www.sarmatas.lt/02/banku-veikla-is-arti/
Tai turėtų padėti suprasti jau ne kartą mano sakytą mintį, kad bankas šiandien toli gražu nėra saugi vieta mūsų pinigams.
http://www.sarmatas.lt/02/banku-veikla-is-arti/
Tai turėtų padėti suprasti jau ne kartą mano sakytą mintį, kad bankas šiandien toli gražu nėra saugi vieta mūsų pinigams.
2012 m. vasario 27 d., pirmadienis
Kas išlaidų šeimininkas?
Anoks čia džiaugsmas būti išlaidų šeimininku. Na, bet parodykite...
Aš čia apie dar vieno banko paslaugą "Finansų planuotojas".
Ta pati serija, ką jau esu rašęs http://savifinansai.blogspot.com/2011/09/mano-biudzteas.html
Net neįdomu.
Aš čia apie dar vieno banko paslaugą "Finansų planuotojas".
Ta pati serija, ką jau esu rašęs http://savifinansai.blogspot.com/2011/09/mano-biudzteas.html
Net neįdomu.
2012 m. vasario 24 d., penktadienis
Taupymas
Viename kažkuriame iš gerokai ankstesnių įrašų esu užsiminęs ir apie taupymą. Kuo toliau žiūrinėju po esamos sistemos, kurioje gyvename, užkaborius, tuo net ir tokia banali tema kaip taupymas, nebeatrodo tokia paprasta.
Klasikinis supratimas - dirbam daug ir sunkiai, uždirbam pinigų, išleidžiam mažiau, ir tik tam, kam būtinai reikia, ir būtinai atidedam, taupom kokiam nors tikslui. Norim kuo daugiau sutaupyti? Reiškia, reikia kuo daugiau uždirbti ir kuo mažiau išleisti, tuo didesnis skirtumas mūsų naudai liks pas mus. Ir nieko prasto tokiame supratime ir gyvenimo būde neprimąstysim. Jei norim apsieiti be rūpesčių su skolų grąžinimais (draugams, bankams), turim sugebėti savo pajamas ir išlaidas tvarkyti taip, kad pajamos viršytų išlaidas.
Esam sistemoje ne vieni. O sistemoje - kas vienam pajamos, tas kitam - išlaidos. Todėl būtų labai įdomu, jei staiga visi sutartinai imtų taupyti, tarkim, po 20 proc. nuo savo pajamų. Ir dar nutartų taupyti 10 metų, ir sutaupytą sumą kokiems nors tikslams išleisti ne anksčiau kaip po kokių 15-os metų. Pamėginkit patys su įvairiais skaičiais pažaisti, kiek kasmet pinigų būtų įšaldyta pas žmones kojinėse (kiek dar yra pasitikinčių bankais? :))) ). O jei žmonės dėl didesnių santaupų imtų ne tik stengtis daugiau UŽdirbti (kam daugiau dirbti, jei NEUŽdirbi daugiau?) bet ir mažiau išleisti? Atidžiau rinktųsi prekes ir paslaugas, rinktųsi ilgaamžius, kokybiškus daiktus, atsisakytų nereikalingų ir netgi žalingų produktų, galvotų, ko būtinai reikia, o be ko galima ir apsieiti? Tada būtų... teisingai, vartojimo sumažėjimas. Kristų gamyba, sumažėtų darbo, taigi, nebebūtų kaip daugiau uždirbti ir sutaupyti, nes vartojama mažiau. Ir vėl krizė... Mintį manau supratot. Apie tokias ūkio (nelietuviškai - ekonomikos) augimo/kritimo spirales keletas ekonomistų yra kažką rašę. Bendrai tai yra žinoma kaip taupymo paradoksas. Mums kol kas tiek ir tereikia - kad įsivaizduotume ir suprastume, kad visuotinis taupymas esamoje ūkio santvarkoje nėra ir nebus skatinamas (nebent tuščiais šūkiais). Nes tikras taupymas reikštų esamos santvarkos ūkio augimo stabdymą. Iš to visai įdomi išvada - taupyti tarsi apsimoka, nes visuomenės dauguma netaupo, o išleidžia, todėl belieka jų išleidžiamus pinigus priglausti, suteikiant išleidžiantiems tai, ko jie siekia įsigyti.
Taigi, dauguma netaupo. Valstybė taip pat. Vos tik kas - skubama skolintis. O skolinimasis (apie tai yra daug senesnių įrašų, kartu ir apie pinigų masės augimą) didina pinigų masę, taigi, tuo pačiu ir infliaciją. Tai yra viena priežasčių, kodėl, taupant pinigais, sukaupta suma gana sparčiai praranda vertę.
Šiuo metu ūkyje esanti spiralė veikia daugiau mažiau taip: dėl infliacijos auga pinigų masė, todėl jai pasivyti reikia didint parduodamos produkcijos kainas (arba mažint gamybos sąnaudas, kas gana lengvai daroma darbuotojų sąskaita) ir tuo pačiu dar priversti, kad žmonės tai naudotų (net ir neturėdami stabilių pajamų, imtų paskolas, pirktų, vartotų, "atsinaujintų"). Pinigų masę didina paskolų sistema, pradedant valstybe ir baigiant eiliniu jos piliečiu su paskola būstui ar kam kitam. Reikalingų išgyvenimui (būstas, vanduo, elektra, šildymas, maistas, transportas) išlaidų kainos taip pat nuolat didinamos. Galima labai daug ir smulkiai įsileisti, kas ir kaip vyksta, nes ką rašau, tai išties gan paviršutiniškai tik užgriebiau. Kam įdomu, susirasit ir išsiaiškinsit ir patys :). Grįžtu prie to, kad visas šis, kasdien aplinkui mus vykstantis ir su mumis susijęs procesas yra greitesnis už taupymą. Tai reiškia, kad, tarkim apie 2000 Lt į rankas gaunantis žmogelis, kas mėnesį atidėdamas po 10 proc. (200 litų) taupymui po pvz. 15 metų turės 36 000 litų. Ką su tiek pinigų šiandien galima labai ženklaus nuveikti (šiaip manau, kad galima, bet čia kiekvienam pačiam reikia ieškoti atsakymų...)? O po 15-os metų, įvertinus infliaciją? Aišku, galima taupymui skirti nuo tų 2000-čių po 1000 litų kas mėnesį, tada po 15 metų turėsim 180 000 litų. Jau šis tas, ar ne? Tik į klausimą, kaip gyventi 15-a metų kas mėnesį pragyvenimui teskiriant kitus 1000 litų, kurių turi užtekti būstui, maistui, drabužiams, transportui, medicinai, šeimai ir t.t., atsakinėti nesiimu :)))). Taigi, kuo mažesnė suma bus skirta taupymui, tuo mažiau ir sutaupysim, logiška :). Dar pridėkim infliaciją. Na, ir pamėginkim suvokti pačią sistemą, kaip ji veikia, kodėl skatina vartojimą, o ne taupymą bei racionalų išteklių "tiek, kiek būtinai reikia" naudojimą.
Prašosi tokia išvada - esamais laikais ir esamoje sistemoje pinigų kaip tokių taupymas deja nėra super pati nuostabiausia išeitis norint po keleto metų įsigyti kokį nors brangų didelį pirkinį. Yra daug faktorių (neskaitant mūsų pačių įpročių), trukdančių sukaupti reikiamą pinigų sumą. Taupymas skolinimųsi paremtoje sistemoje nėra ta vertybė, kurią norėtų, kad turėtumėte. Geriau, kad tiesiog pasiskolintumėte ir dirbtumėte dėl skolos atidavimo.
Tačiau lieku prie nuomonės, kad sugebėjimas taupyti, kaip ir sugebėjimas uždirbti daugiau, o išleisti mažiau, blogiausiu atveju tiek, kiek uždirbai, apsieinant be svetimų, skolintų pinigų, yra vertybė kasdieniniame žmonių gyvenime (verslo reikalų čia nepainioju). Tai sugebantys žmonės visada turės daugiau galimybių išlikti prie bet kokio sudėtingumo sąlygų.
Na, o tokį ilgą įrašą rašiau kaip šiokią tokią įžangą į tolesnius įrašus, kuriuose pamėginsiu daugiau panagrinėti apie tai, kaip išsaugoti tai ką uždirbame. Iš anksto įspėju, kad nieko stebuklingo ir paguodžiančio tuose įrašuose nebus :).
Klasikinis supratimas - dirbam daug ir sunkiai, uždirbam pinigų, išleidžiam mažiau, ir tik tam, kam būtinai reikia, ir būtinai atidedam, taupom kokiam nors tikslui. Norim kuo daugiau sutaupyti? Reiškia, reikia kuo daugiau uždirbti ir kuo mažiau išleisti, tuo didesnis skirtumas mūsų naudai liks pas mus. Ir nieko prasto tokiame supratime ir gyvenimo būde neprimąstysim. Jei norim apsieiti be rūpesčių su skolų grąžinimais (draugams, bankams), turim sugebėti savo pajamas ir išlaidas tvarkyti taip, kad pajamos viršytų išlaidas.
Esam sistemoje ne vieni. O sistemoje - kas vienam pajamos, tas kitam - išlaidos. Todėl būtų labai įdomu, jei staiga visi sutartinai imtų taupyti, tarkim, po 20 proc. nuo savo pajamų. Ir dar nutartų taupyti 10 metų, ir sutaupytą sumą kokiems nors tikslams išleisti ne anksčiau kaip po kokių 15-os metų. Pamėginkit patys su įvairiais skaičiais pažaisti, kiek kasmet pinigų būtų įšaldyta pas žmones kojinėse (kiek dar yra pasitikinčių bankais? :))) ). O jei žmonės dėl didesnių santaupų imtų ne tik stengtis daugiau UŽdirbti (kam daugiau dirbti, jei NEUŽdirbi daugiau?) bet ir mažiau išleisti? Atidžiau rinktųsi prekes ir paslaugas, rinktųsi ilgaamžius, kokybiškus daiktus, atsisakytų nereikalingų ir netgi žalingų produktų, galvotų, ko būtinai reikia, o be ko galima ir apsieiti? Tada būtų... teisingai, vartojimo sumažėjimas. Kristų gamyba, sumažėtų darbo, taigi, nebebūtų kaip daugiau uždirbti ir sutaupyti, nes vartojama mažiau. Ir vėl krizė... Mintį manau supratot. Apie tokias ūkio (nelietuviškai - ekonomikos) augimo/kritimo spirales keletas ekonomistų yra kažką rašę. Bendrai tai yra žinoma kaip taupymo paradoksas. Mums kol kas tiek ir tereikia - kad įsivaizduotume ir suprastume, kad visuotinis taupymas esamoje ūkio santvarkoje nėra ir nebus skatinamas (nebent tuščiais šūkiais). Nes tikras taupymas reikštų esamos santvarkos ūkio augimo stabdymą. Iš to visai įdomi išvada - taupyti tarsi apsimoka, nes visuomenės dauguma netaupo, o išleidžia, todėl belieka jų išleidžiamus pinigus priglausti, suteikiant išleidžiantiems tai, ko jie siekia įsigyti.
Taigi, dauguma netaupo. Valstybė taip pat. Vos tik kas - skubama skolintis. O skolinimasis (apie tai yra daug senesnių įrašų, kartu ir apie pinigų masės augimą) didina pinigų masę, taigi, tuo pačiu ir infliaciją. Tai yra viena priežasčių, kodėl, taupant pinigais, sukaupta suma gana sparčiai praranda vertę.
Šiuo metu ūkyje esanti spiralė veikia daugiau mažiau taip: dėl infliacijos auga pinigų masė, todėl jai pasivyti reikia didint parduodamos produkcijos kainas (arba mažint gamybos sąnaudas, kas gana lengvai daroma darbuotojų sąskaita) ir tuo pačiu dar priversti, kad žmonės tai naudotų (net ir neturėdami stabilių pajamų, imtų paskolas, pirktų, vartotų, "atsinaujintų"). Pinigų masę didina paskolų sistema, pradedant valstybe ir baigiant eiliniu jos piliečiu su paskola būstui ar kam kitam. Reikalingų išgyvenimui (būstas, vanduo, elektra, šildymas, maistas, transportas) išlaidų kainos taip pat nuolat didinamos. Galima labai daug ir smulkiai įsileisti, kas ir kaip vyksta, nes ką rašau, tai išties gan paviršutiniškai tik užgriebiau. Kam įdomu, susirasit ir išsiaiškinsit ir patys :). Grįžtu prie to, kad visas šis, kasdien aplinkui mus vykstantis ir su mumis susijęs procesas yra greitesnis už taupymą. Tai reiškia, kad, tarkim apie 2000 Lt į rankas gaunantis žmogelis, kas mėnesį atidėdamas po 10 proc. (200 litų) taupymui po pvz. 15 metų turės 36 000 litų. Ką su tiek pinigų šiandien galima labai ženklaus nuveikti (šiaip manau, kad galima, bet čia kiekvienam pačiam reikia ieškoti atsakymų...)? O po 15-os metų, įvertinus infliaciją? Aišku, galima taupymui skirti nuo tų 2000-čių po 1000 litų kas mėnesį, tada po 15 metų turėsim 180 000 litų. Jau šis tas, ar ne? Tik į klausimą, kaip gyventi 15-a metų kas mėnesį pragyvenimui teskiriant kitus 1000 litų, kurių turi užtekti būstui, maistui, drabužiams, transportui, medicinai, šeimai ir t.t., atsakinėti nesiimu :)))). Taigi, kuo mažesnė suma bus skirta taupymui, tuo mažiau ir sutaupysim, logiška :). Dar pridėkim infliaciją. Na, ir pamėginkim suvokti pačią sistemą, kaip ji veikia, kodėl skatina vartojimą, o ne taupymą bei racionalų išteklių "tiek, kiek būtinai reikia" naudojimą.
Prašosi tokia išvada - esamais laikais ir esamoje sistemoje pinigų kaip tokių taupymas deja nėra super pati nuostabiausia išeitis norint po keleto metų įsigyti kokį nors brangų didelį pirkinį. Yra daug faktorių (neskaitant mūsų pačių įpročių), trukdančių sukaupti reikiamą pinigų sumą. Taupymas skolinimųsi paremtoje sistemoje nėra ta vertybė, kurią norėtų, kad turėtumėte. Geriau, kad tiesiog pasiskolintumėte ir dirbtumėte dėl skolos atidavimo.
Tačiau lieku prie nuomonės, kad sugebėjimas taupyti, kaip ir sugebėjimas uždirbti daugiau, o išleisti mažiau, blogiausiu atveju tiek, kiek uždirbai, apsieinant be svetimų, skolintų pinigų, yra vertybė kasdieniniame žmonių gyvenime (verslo reikalų čia nepainioju). Tai sugebantys žmonės visada turės daugiau galimybių išlikti prie bet kokio sudėtingumo sąlygų.
Na, o tokį ilgą įrašą rašiau kaip šiokią tokią įžangą į tolesnius įrašus, kuriuose pamėginsiu daugiau panagrinėti apie tai, kaip išsaugoti tai ką uždirbame. Iš anksto įspėju, kad nieko stebuklingo ir paguodžiančio tuose įrašuose nebus :).
2012 m. sausio 27 d., penktadienis
Pardavėjų gudrybės
Kažkada rašiau apie tai, kad reikia žinoti ir domėtis, kaip pardavėjai stengiasi iškišti prekes. Taip apsisaugosite nuo per didelių išlaidų. Geras straipsnis šita tema:
http://www.ekonomika.lt/naujiena/ejau-ryziu-parsinesiau-televizoriu-19997.html?page=1
http://www.ekonomika.lt/naujiena/ejau-ryziu-parsinesiau-televizoriu-19997.html?page=1
2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis
Išlaidų analizė
Grįžtam prie savų finansų valdymo praktikos. Manau, kad savo tiek išlaidas, tiek pajamas susivedate. Pajamų apskaitai aš naudoju excel'į (kaip rašiau, failą galiu norintiems atsiųsti, parašykite į el. paštą), išlaidų apskaitai - programėlę "Namų buhalteris". Taigi, kaip panagrinėti suvestus duomenis?
Visų pirma, analizavimą darykite raštu. Aš tai darau kompiuteriu, teksto redaktoriumi. Mano išlaidų analizės yra kasmėnesinės, metinės ir viso periodo apžvalga, nuo pat išlaidų apskaitos pradžios iki paskutinių pasibaigusių kalendorinių metų galo.
Išlaidoms kas mėnesį analizuoti su NB programėle suformuoju grafiką už paskutinį pasibaigusį mėnesį, tą grafiką, naudodamas "Print Screen" klavišą pasidarau paveikslėlį, tinkamą įkelti į teksto redaktorių. Ir po paveikslėliu parašau savo pastebėjimus apie patirtas išlaidas, ką matau iš grafiko, pvz., kiek per mėnesį išleidau maistui, būstui, transportui, kiek procentų tai sudaro nuo visų patirtų išlaidų per mėnesį, kiek tai daugiau/mažiau nei praeitą mėnesį, kodėl buvo patirtos vienokios ar kitokios išlaidos, taip pat parašau sau rekomendacijas ateinančiam mėnesiui, ką reikia keisti, kur sutaupyti ir panašiai. Viską aprašau kuo trumpiau, daugiausia keliais sakiniais, įsipareigojimus kitam mėnesiui - trumpais atskirais punktais. Visas tekstas su jau minėtu grafiku turi tilpti viename A4 lape. Šį lapą atsispausdinu ir laikau po ranka per visą ateinantį mėnesį, kad prisiminti apie prisiimtus sau įsipareigojimus ir juos vykdyti. Mėnuo baigėsi - vėl viską tą patį susirašau, kaip sekėsi vykdyti, kas nesisekė, ir kodėl, ką darysiu kitą mėnesį, be abejo, plius naujas išlaidų grafikas, jo pokyčių lyginant su praeitu mėnesiu komentarai... Neišsiplėskit :) .
Metinė išlaidų apžvalga daugiau informacinio pobūdžio. Suformuoju išlaidų grafiką už metus. Parašau komentarus, kiek kam išleista, kiek procentais nuo visų išlaidų sudaro pragyvenimo išlaidos, kaip jos keitėsi lyginant su pernai, ko reikėtų kitiems metams.
Viso periodo apžvalga panaši į kasmetinę. Formuoju visų išlaidų grafiką, skaičiuoju, kiek procentais kokiems dalykams išleidau (pvz., kiek sudaro bendrai išlaidos būstui, transportui ir maistui), pasirašau kitus pastebėjimus.
Taigi, griežtų taisyklių mano manymu čia nėra. Svarbiausia - daryti tokias analizes, nes tada geriau jausite situaciją, kas dedasi su Jūsų išlaidomis ir tada jau realiai galėsite suvokti, KAIP norite pakeisti savo išlaidų struktūrą. Sėkmės.
Visų pirma, analizavimą darykite raštu. Aš tai darau kompiuteriu, teksto redaktoriumi. Mano išlaidų analizės yra kasmėnesinės, metinės ir viso periodo apžvalga, nuo pat išlaidų apskaitos pradžios iki paskutinių pasibaigusių kalendorinių metų galo.
Išlaidoms kas mėnesį analizuoti su NB programėle suformuoju grafiką už paskutinį pasibaigusį mėnesį, tą grafiką, naudodamas "Print Screen" klavišą pasidarau paveikslėlį, tinkamą įkelti į teksto redaktorių. Ir po paveikslėliu parašau savo pastebėjimus apie patirtas išlaidas, ką matau iš grafiko, pvz., kiek per mėnesį išleidau maistui, būstui, transportui, kiek procentų tai sudaro nuo visų patirtų išlaidų per mėnesį, kiek tai daugiau/mažiau nei praeitą mėnesį, kodėl buvo patirtos vienokios ar kitokios išlaidos, taip pat parašau sau rekomendacijas ateinančiam mėnesiui, ką reikia keisti, kur sutaupyti ir panašiai. Viską aprašau kuo trumpiau, daugiausia keliais sakiniais, įsipareigojimus kitam mėnesiui - trumpais atskirais punktais. Visas tekstas su jau minėtu grafiku turi tilpti viename A4 lape. Šį lapą atsispausdinu ir laikau po ranka per visą ateinantį mėnesį, kad prisiminti apie prisiimtus sau įsipareigojimus ir juos vykdyti. Mėnuo baigėsi - vėl viską tą patį susirašau, kaip sekėsi vykdyti, kas nesisekė, ir kodėl, ką darysiu kitą mėnesį, be abejo, plius naujas išlaidų grafikas, jo pokyčių lyginant su praeitu mėnesiu komentarai... Neišsiplėskit :) .
Metinė išlaidų apžvalga daugiau informacinio pobūdžio. Suformuoju išlaidų grafiką už metus. Parašau komentarus, kiek kam išleista, kiek procentais nuo visų išlaidų sudaro pragyvenimo išlaidos, kaip jos keitėsi lyginant su pernai, ko reikėtų kitiems metams.
Viso periodo apžvalga panaši į kasmetinę. Formuoju visų išlaidų grafiką, skaičiuoju, kiek procentais kokiems dalykams išleidau (pvz., kiek sudaro bendrai išlaidos būstui, transportui ir maistui), pasirašau kitus pastebėjimus.
Taigi, griežtų taisyklių mano manymu čia nėra. Svarbiausia - daryti tokias analizes, nes tada geriau jausite situaciją, kas dedasi su Jūsų išlaidomis ir tada jau realiai galėsite suvokti, KAIP norite pakeisti savo išlaidų struktūrą. Sėkmės.
2012 m. sausio 3 d., antradienis
Apie kainas ir algas - geras video
Pačiam įvairių klausimų šia tema kildavo, smagu, kad dalį klausimų žmogus čia atsakė :) nereikės man rašyti :)
http://www.demokratija.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=1251:paulauskas&catid=11:paskutines-naujienos
Kur suklydo truputį, tai dėl baltarusiškų traktorių. Yra gaminami pagal ES reikalavimus ir juos tikrai galima nupirkti už ES skiriamą paramą :).
http://www.demokratija.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=1251:paulauskas&catid=11:paskutines-naujienos
Kur suklydo truputį, tai dėl baltarusiškų traktorių. Yra gaminami pagal ES reikalavimus ir juos tikrai galima nupirkti už ES skiriamą paramą :).
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)