iki 20 proc.

Pasirodo, skolinantis pinigų kokiam nors reikalui, bendroje sumoje skolinti pinigai neturėtų viršyti 20 proc. Viename ankstesnių įrašų savo nuomonę parašiau, kad savų lėšų reiktų turėti bent 60-70 proc. Apie tai informacijos anksčiau nebuvau radęs ar gavęs, pateikiau grynai savo nuomonę. Ką gi, kadangi gavau naujos informacijos iš pakankamai autoritetingo šaltinio, reikia pakoreguoti ir savo "labai svarbią" nuomonę.
Deja, tas šaltinis neakcentavo, verslui ar vartojimui skolinti pinigai turi sudaryti tokią dalį. Aš lieku prie savo nuomonės, kad ne daugiau 20 proc. sumos gali būti skolinamasi su vartojimu susijusiuose reikaluose. Manau, kad versle egzistuoja įvairiausios išimtys ir atvejai, kai galima dirbti vien tik su skolintais pinigais (geriausias pavyzdys - bankai, jie vien tik su klientų pinigais dirba :) ).
Ir vis tik, kodėl vartojimui skolintis iki 20 proc., o ne daugiau? Vėlgi apie tai informacijos nebuvo, todėl dalinuosi savo išvedžiojimais :), kuriais bandau paaiškinti, kodėl įsipareigojimai tampa didesni nei atrodo ir kad pavojinga skolintis daugiau nei 20 proc. Nes esant didesnei skolintų pinigų daliai tiesiog neužteks turimų lėšų padengti įsipareigojimams ir GARANTUOTAI kils problemų.
Tarkim, turime 80 Lt, pasiskoliname 20 Lt ir perkame daiktą už 100 Lt. Mūsų įsipareigojimas 20 Lt (20 proc.). Dabar įsivaizduokime, kad, neturėdami savų 80 Lt perkame tą daiktą išsimokėtinai, daiktą gavome, sutartį, kad sumokėsime, pasirašėme, pinigų (20 Lt pirmajam įnašui) pasiskolinome. Taigi, turime įsipareigojimą už 120 Lt: 100 Lt už daiktą ir 20 litų skolos. Netikėtai mūsų geradarys skolintojas pareikalavo tuos 20 Lt skubiai jam grąžinti dėl kokių nors svarbių priežasčių. Rezultatas: turime daiktą už 100 Lt ir 0 litų, o mus dar spaudžia pasiskolintus 20 Lt grąžinti. Matote, kad neturint pinigų, problema tampa ir procentaliai mažos sumos.
O įsivaizduokite, kad iškart skolinotės visą 100 Lt ir juos po to, jau kai įsigijote daiktą, skubiai pareikalavo grąžinti. Dabar problemų turite už 200 Lt - rūpestį grąžinti skolą plius rūpestį išsimokėti už įsigytą daiktą. Gerai, jei pavyko tiesiog grąžinti daiktą į parduotuvę be jokių netesybų, lieka tada tik 100 Lt problema, kurią lengvai išsprendžiate atgal atiduodami pasiskolintus pinigus (palūkanų čia nevertiname). Tačiau liekate be nieko :), ir be daikto, ir be 200 Lt problemos.
Pridėkite prie šių skaičių po tris nulius, dar įvertinkite, kaip pvz. nukrito per krizę butų kainos, įvertinkite, kad nėra taip paprasta nutraukti įsipareigojimą dėl paskolos butui, ir pagalvoję pabandykite spėti, kodėl rodos taip nelauktai netikėtai tiek daug žmonių įklimpo į bėdas dėl prisiimtų paskolų... :)

Monetizavimas ir paskolos

Tai ne taip jau dažnai sutinkamas žodis. Dažniau per žiniasklaidą galime išgirsti sąvoką "monetarinė politika", kas reiškia "pinigų politika", arba tiesiog būdai, kaip valstybė tvarkosi su pinigais. Tačiau monetarinė valstybės politika mūsų čia nedomina, nes tai beveik niekada nesusiję su tuo, kaip išsaugoti ir padidinti savo asmeninius pinigus :).
Išsamesnius monetizavimo apibrėžimus galima rasti internete anglų kalba (surinkus paieškoje "monetization"). Lietuviškai bent man nieko gero nepavyko aptikti. Kaip sakiau, tai nedažnai vartojamas terminas. Tačiau tiems, kam rūpi sava kišenė, turėtų suvokti, ką šis terminas apibūdina.
Paprastai šnekant, monetizavimas reiškia pinigų įvedimą į rinką. Tarkim, užauginome 1000 ha miško. Einame į banką ir sutariame, kad bankas mums duos tiek ir tiek pinigų už tą mišką. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paskola už užstatą, kuriai naudojami kitų žmonių sunešti pinigai. Kaip tada atsiranda nauji pinigai, kurių rinkoje dar nebuvo? Taigi, supaprastintu atveju, mes, užauginę plyname lauke brandų, gerą, vertingą mišką, turėtume eiti į centrinį šalies banką, kuris turi teisę spausdinti pinigus. Parodome jam, kad štai sukūrėme naują vertybę, kurios iki šiol nebuvo, ir norime ją monetizuoti, t.y., gauti pinigų, kuriuos naudosime kaip mainų priemonę savais reikalais, t.y., paleisime juos į rinką. Miškas pereina į centrinio banko nuosavybę kaip turtinis pagrindas padengti naujai išleidžiamus pinigus, o mes gauname pluoštą naujų kupiūrų. Galime užaugintą mišką keisti į kitų sukurtas vertybes (pvz., maistą, transportą it pan.) nenaudodami pinigų. Tai primins senų senovę, kol dar nebuvo tarpinės atsiskaitymo priemonės - pinigų - ir vykdavo tik barteriniai (prekių, paslaugų) mainai, kurie buvo nepatogūs ir iššaukė pinigų atsiradimą.
Taigi, kaip monetizavimas vyksta šiandien?
Daugeliu atvejų tai daroma sukuriant skolas. Pavyzdžiui, mes nelaukiame kol užaugs miškas. Net jo nepradedame auginti. Tiesiog įtikiname banką, kad miškas tikrai bus. Tačiau pinigų mums reikia jau dabar. Taigi, mes naujus pinigus gauname ne už sukurtą naują turtą, o už įsipareigojimą sukurti tą naują turtą, už kurį pinigus gauname jau dabar. Šis procesas vėliau ir prisideda prie krizių ir nestabilumo pasaulyje kūrimo - pinigai yra, jie panaudojami, gal tiesiog pravalgomi, o turtas, kurį įsipareigota sukurti (išauginti mišką ar sąžiningai išmokėti paskolą už naują butą ar mašiną, tai praktiškai vienas ir tas pats), ne visada būna sukuriamas. Nes dingsta motyvacija kažką daryti, kai pinigai jau yra čia ir dabar, jais galima normaliai naudotis, o ką jau ten dėl to miško... Taigi, jei pirmu atveju pinigai turėjo pagrindą (buvo padengti realiu turtu - 1000 ha miško), tai už skolas sukurti pinigai NETURI pagrindo, jie nėra niekuo padengti, nebent žmonių TIKĖJIMU, kad popieriniai lapeliai, pavadinti pinigais, išties turi vertę... Skamba juokingai, bet tai ne taip linksma, kai žinai, kad tiesa yra būtent tokia. Užtat tampa aiškiau, kodėl geriau turėti ne pinigus, o aktyvus (žr. apie juos senesnius mano įrašus), kurie generuoja pinigus.
Pavyzdys gana primityvus ir ne visai tikslus. Tačiau tikiuosi, kad pradžiai to užteks geresniam supratimui apie kiekvienam žmogui svarbų monetizavimo procesą, kaip atsiranda pinigai valstybėje (visuotinai žinomas pavyzdys - JAV), kam sukuriamos skolos tarp valstybių, galų gale, koks bankams tikslas tam tikrais periodais skolinti labai geromis sąlygomis, ir koks tikslas kai kuriuo metu visai nutraukti skolinimą (čia išvis paprastas reikalas - tai daroma tam, kad perimti valdymo, naudojimo teisę į naujai sukuriamą turtą, o jo kūrėjus įpareigoti kurti toliau naują turtą bankų naudai).

Šiek tiek apie kapitalizmą

Sako, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis. Jei taip yra, tai tam, kad geriau tvarkytumėmės su pinigais savo kišenėje ar banko sąskaitoje, turime pažinti ir pačią sistemą, kurioje gyvename. Nesirengiu čia rašyti, kas yra kapitalizmas, nes google paieškoje įrašę žodį "kapitalizmas" gausite per akis informacijos. Čia trumpai padėstysiu savo požiūrį, formuojamą visos tos informacinės lavinos. O jūs formuokite savąjį :).
Kapitalizmas idealiu atveju man patinka. Lyginant pavyzdžiui su sportinėmis bėgimo varžybomis. Yra žinoma varžybų data. Iki varžybų - bent keletas metų pasiruošimui. Dalyvauti gali visi norintys. Vieni ruošiasi rimčiau, kiti - nelabai, kiti visai nesiruošia. Atėjus varžybų dienai visi dalyviai, tokie, kokie jie yra, kiek ir kaip pasiruošę, stoja prie starto linijos. Logiškai mąstant, idealiu atveju turėtų nugalėti geriausiai pasirengęs bėgikas, kuris rimtai, sąžiningai ir atsakingai ruošėsi. Deja, realiame pasaulyje būna visko. Neskaitant atsitiktinumų, tokių kaip pvz., geriausias bėgikas per varžybas kluptelėjo ir dėl to jį aplenkė silpnesnis priešininkas. O kur dar dopingo vartojimas, užkulisiniai susitarimai su organizatoriais ar tiesiog turėtos išskirtinai geresnės sąlygos treniruotėms nei pas konkurentus... Taip ir realiame gyvenime su kapitalizmu... Vietoje realios konkurencijos kartais ji tik imituojama, kartais susitariama, kas laimės šias, o kas laimės kitas varžybas, kažkas turi išskirtinę paramą verslo vystymui, kažkam nutekinti visai kitiems tikslams skirti pinigai, perduodama vertinga slapta informacija ir t.t. Galų gale, netgi turguje nėra lygiai visiems prekiautojams vienodai gerų vietų... Ir gaunasi, kad realiame gyvenime kapitalizmas TIK IŠ DALIES įvertina žmogaus sumanumą, gebėjimus, verslumą, darbštumą ir t.t. Ir nors realus kapitalizmas man patinka mažiau nei idealus, jis man vis tiek patinka. Nes dar neatradau, kokioje kitoje ūkio (ekonomikos) sistemoje žmogus turėtų sąlygas dar geriau atskleisti, kas jis toks yra ir ką sugeba. Įsivaizduokit, pradėtų po bėgimo varžybų perskaičiuoti kažkas rezultatus: šitam dėl amžiaus, šitam dėl išsilavinimo, šitam dėl pareigų, šitam dar dėl kažko... Ir galų gale atbėgusysis pirmas lieka jei ne paskutinis, tai kažkur apie vidurį... Pabandykit pagalvoti, kas tai per ekonominės sistemos... arba jų įtaka kapitalizme.
Šių dienų kapitalistinėje santvarkoje kasdien vyksta varžybos. Jų esmė - perimti Jūsų uždirbtus pinigus. O geriausia, kai patys pinigus atiduodate. Už prekes, paslaugas, per mokesčius.
Nepamiršote, kad artėja šventės ir vyksta visokiausios akcijos? O ar pasitikrinote, kiek prieš "nuolaidų akciją" didesnio, brangesnio daikto, kurį ketinate pirkti "dėl nuolaidų", buvo pakelta kaina? Šiandien tai padaryti paprasta, tiesiog internete paieškojus, kiek toks daiktas kainuoja pasaulyje.
Todėl treniruokitės, kad neliktumėte be pinigų... Sėkmės :).

Psichologija: skola = gėda

Ne viename įraše minėjau, kad daug mūsų veiksmų ir sprendimų įtakoja mūsų jausmai, emocijos, įsitikinimai ir t.t. Logikos ir racionalumo tame būna mažai. Todėl kaip pasisaugoti pavojaus ir pastovaus psichologinio spaudimo, kad esi skolingas? Gana paprastas dalykas tam užbėgti už akių - nesiskolinti visai. Tačiau tokį paprastą dalyką sunku padaryti, kai aplink vienaip ar kitaip gyvuoja ir yra skatinama vartojimo kultūra, o beveik visi pažįstami seniai pasiskolinę (gerai dar, jei ne prasiskolinę :))) ) ir apsimeta, kad tai nekelia jokių problemų.
Mūsų mintys įtakoja mūsų veiksmus, todėl mintys apie paskolas turėtų sietis visų pirma su pavojumi, kad tai toli gražu ne vien gėris ir gyvenimas be rūpesčių.
Manau, kad norą skolintis ir skolos turėjimą vertėtų susieti su nepilnavertiškumu, profesinių ir finansinių įgūdžių stoka, galų gale, su atsakomybės trūkumu ir paprasčiausia gėda: jei skoliniesi, reiškia nesugebi verstis su tuo ką turi, nesugebi sugalvoti pelningų idėjų ar rasti geresnį darbą, kad patenkintum išaugusius materialinius poreikius. Ir dar blogiau - jei skoliniesi (ypač vartojimui), tai tikriausiai neturi motyvacijos ir noro mokytis, ugdyti savo sugebėjimus, kurie su laiku atneštų didesnes pajamas.
Skola savo esme yra panaši į atvejį, jei pirmokui būtų išduodamas vidurinės mokyklos baigimo atestatas. Na, tiesiog šiaip, iš anksto. Juk vis tiek mokysis, baigs...gal... O iš kur jam bus motyvacija mokytis kuo geriau, siekti žinių savo ateities kūrimui, kai po kelių metų supras, kad atestatą jau turi?
Ankstesniuose įrašuose apie tai esu daugiau rašęs, taip pat ir apie atvejus, kada mano manymu galima ir pasiskolinti. Tai pasikartosiu - skolinimasis nėra vien tik blogybė, tačiau tai nėra kažkokia absoliuti gėrybė, į kurią verta įpulti. Ir jei į ją puoli, reiškia, kažkas yra negerai, visų pirma, mintyse...

Seniai žadėtas straipsnelis apie procentus

Taigi, vėl prisiruošiau seniai žadėtą temą panarstyti. Jei jau susiduriame su tokiu dalyku kaip skolinimasis, vertėtų bent kiek žinoti, kaip skaičiuojami procentai už paskolintus pinigus.
1. Pats paprasčiausias atvejis - pasiskolini 100 litų metams už 20 proc. palūkanų. Po metų turi grąžinti 120 litų, po dviejų - 140 Lt ir taip toliau. šiuo atveju sutariama palūkanų suma nuo skolinamos sumos už vieną konkretų laikotarpį, kiek laikotarpių būsi skolingas, už tiek laikotarpių palūkanos ir susisumuos (100+(100*0,2+100*0,2)=140).
2. Kaupimo atvejis. Esmė ta, kad už antrus metus 20 proc. palūkanų skaičiuojama ne nuo 100 Lt, o nuo 120 Lt, taigi, po dviejų metų reiktų grąžinti jau 144 Lt (100+(100*0,2+120*0,2)=144).
3. Sudėtinis atvejis. Esmė ta, kad pvz., vienų metų bėgyje, esant sutartai 20 proc. palūkanų normai, skolos suma perskaičiuojama ne metų gale, o, tarkim, kas mėnesį (100(1+(0,2/12))^12)=121.94). Po dviejų metų tai būtų 148,69 Lt (100(1+(0,2/12))^24).
Tuo atveju, kai palūkanos perskaičiuojamos kasdien, po poros metų šiuo atveju reiktų sumokėti 149,16 Lt. Tikiuosi, šiek tiek aiškiau, kodėl tie perskaičiavimai daromi kuo dažniau :) ?
Čia yra paprasčiausi atvejai, ką galima rasti finansų literatūroje. Kokius konkrečiais atvejais taiko bankai ar kitos kreditų įstaigos - čia jau Jūsų, gerbiamieji esami ar būsimi jų klientai, reikalas išsiaiškinti. Priminsiu, kad jie dar greičiausiai darys skaičiavimus palūkanų ekvivalentiškumui suvesti, diskontuos ir panašiai. Šiek tiek apie tai rašiau įraše "Diskontavimas". Svarbu išsiaiškinti, kokia formulė taikoma Jūsų atveju. Ir nereikia nusileisti į tą poziciją, kaip kad viena kažkuri kontora buvo maždaug pareiškusi "klientas vistiek čia nieko nesupras, todėl mes jam ir neaiškiname, kaip jam palūkanas skaičiuojame". Klientas turi teisę žinoti, todėl pasinaudokite šia teise, nes būtent Jūs valdote situaciją, kol ant sutarties nėra Jūsų parašo. Kai jis ten atsiranda, šaukštai jau po pietų...

Diskontavimas - kas tai?

Jei jau veliamės į skolinimosi reikalus, pravartu bent minimaliai žinoti, kaip skaičiuojami procentai. Apie tai planuoju parašyti keletą kitų įrašų. O prieš tai paminėsiu tokį gal girdėtą, bet dažnam neaiškų žodį - diskontavimas. Ir kam reikia kažką apie tą diskontavimą žinoti? O tam, kad yra įdomu paklausti finansų įstaigos vadybininko, ar jo siūlomame labai nuostabiame paskolos projekte apskaičiuojant palūkanas yra kas nors daroma su diskontu ar jo norma :)? Išgirdę teigiamą atsakymą sukluskime, nes sutikome vieną labai smagų ir gerą dalyką paskolos teikėjui :). Išvertus į žmonių kalbą diskontavimas yra (ne)tik palūkanų ir/ar įmokos perskaičiavimas įvertinant ir panaikinant visus blogus veiksnius, dėl kurių krenta pinigų vertė (infliacija ir panašiai). Taigi, tai yra finansų įstaigos apsidraudimas nuo to, kad pinigai praranda savo vertę. Pavyzdys: pasiskolinę vieną litą be procentų dėl infliacijos po metų grąžintumėte tik kokius 80 - 90 centų, nors nominalą atiduotumėte tą patį - vieną litą. Paprastosios palūkanos irgi nieko čia nesprendžia finansų įstaigų naudai, nes pvz., po metų primokate sutartus 5 proc. (5 centų monetą) palūkanų. Nors jos reali vertė po metų tėra 4 centai :). Taigi, ir skaičiuoja finansininkai paskolų teikėjai labai gudrias visokias formules, po kuriomis žiopliukai vartotojai pasirašo, kad gražins ne tik pasiskolintą pinigų sumą, ne tik palūkanas už pasiskolintą sumą (mano supratimu, tai yra mokestis už naudojimąsi pinigais, kaip kad mokame nuomą už kokį daiktą, kurio mums tik laikinai reikia), bet priedo dar padengs visą pinigų nuvertėjimą, kad net ir po 50 metų atiduos būtent tokios vertės pinigus, dėl kurios buvo pačioje pradžioje sutarta, kad ir kaip per paskolos laiką keistųsi pinigų nominalų vertė. Taigi, domėkitės, po kuo rašotės :).

Turėk SAVO (!) (paskolą) arba dar šiek tiek apie skolinimąsi

Skolinimosi tema mano manymu išlieka aktuali, kadangi vis daugiau ir mūsų šalies žmonių, neturėdami elementariausio finansinio išprusimo, į tai veliasi. Be to, ypač daug emocijų kursto paskolos būstui. Bent jau žiniasklaidoje ta tema teigiama, kad lietuviui nuo seno yra labai svarbu NUOSAVAS būstas. O ir paskolų būstui teikėjai antrina plaudami smegenis, kad tai "didžiausias ir svarbiausias gyvenimo pirkinys". Galim plėstis kalbėdami apie tai, kokia apskritai turėtų būti būsto politika Lietuvoje, kaip ir ką turėtų reguliuoti valdžia, kada verta nuomotis ar imti paskolą, bet čia jau būtų nukrypimas nuo šio dienoraščio specifikos - finansų suvokimo ir tvarkymosi su jais. Taigi, tiesiog pažiūrėkim, kaip yra su skolinimusi būstui.
Faktas nr. 1 - bet kokia paskola yra NE JŪSŲ pinigai. Su būsto paskola yra tas pats.
Faktas nr. 2 - paskolą reikia atiduoti.
Faktas nr. 3 - bet koks daiktas (būstas taip pat) tampa jūsų nuosavybe tik PO ATSISKAITYMO (paskolos atidavimo).
Iš čia seka labai paprasta, aiški ir akivaizdi išvada: jei iš pradžių pinigų turėjote 0 Lt (iš esmės NIEKO NETURITE) ir sugebėjote pasiskolinti 10 000 Lt ar 100 000 Lt ar net visus 542 000 Lt, jūs TURITE minusinę sumą pinigų (-10 000, -100 000, -542 000). Klausimas: ar tikrai smagu turėti bent jau minus dešimt tūkstančių, kuriuos reikia atiduoti? O dar didesnę sumą??
Yra pasakymas - turėti skolų reiškia jau šį tą turėti. Kažkodėl man šis pasakymas dvelkia bent jau juodu jumoru, jei ne paprasčiausia apgaule. Kodėl? Mano manymu, imančio paskolą žmogaus gyvenimas virsta savanorišku parsidavimu į vergiją ir tolesniu vergavimu dėl to, kad "reikia mokėti įmokas". Toks žmogus neturėjo valios pradėti nuo nulio ir kažką pasiekti, todėl pasiėmė paskolą ir prisipirko visokių daiktų, kad jaustųsi "pilnaverčiu visuomenės nariu". Valios jam ir toliau nereikia - vietoje jos yra skolos atidavimą administruojančios įstaigos, kurios ir išjudina vargšelį, kad tas kažko imtųsi ir kažką veiktų, kad atiduotų skolas, o startinė pozicija nebe nulis, o giliai minusinė :). Skambės keistai, bet manau, kad senovėje vergams buvo geriau - šeimininkų galvos skausmas buvo, ką jiems veikti. Šiandien - tai pačių šiuolaikinių "vergų" reikalas susirasti, iš ko ir kaip ką dirbti, kad gražinti pasiskolintus pinigus. Gerai, jei per tai neįklimpstama į dar didesnes bėdas.
Mano asmeniniu manymu, startinė pozicija mąstant kaip susikurti geresnį gyvenimą yra geriau 0 Lt, negu pavyzdžiui minus 247 000 Lt. Be to, prisimenam, kad paskola būstui savo prigimtimi yra vartojimo paskola, t.y., ji pati jokių naujų pajamų negeneruoja. Tai yra paskolinusių pinigus investicija - tas, kas pasiskolino, moka įmokas, į kurias įskaičiuotas ir pelnas :). Todėl nuolatos skolininkams kyla klausimas - o kaip ją atiduoti? Kiek pinigų turėsiu atidavęs 247 000 Lt? Teisingai, tą patį 0 Lt, nuo kurio šokau į minusą. Sakot, dar yra būstas už tuos 247 000 Lt. Pala, bet tai būste aš gyvenu, reikia man mokėti komunalinius, remontuoti ir t.t., o pinigų turiu 0 Lt. Tai ką iš tikro turiu? Na tai negi taip svarbu KAŽKĄ TURĖTI, net jei tai yra paskola?
Pabaigai dėl to svarbiausio ir didžiausio gyvenime pirkinio :). Vidutinis žmogus vidutinėje šalyje per gyvenimą savo gyvenamąją vietą keičia bent keletą kartų. Kol vaikas - gyvena su tėvais (per tą laiką tėvai gali pakeisti gyvenamą vietą, ir ne vieną kartą). Užaugęs ir atsiskyręs nuo tėvų bent keletą metų kažką nuomojasi ar (jei leidžia tėvų galimybės padėti) nusiperka kokį kuklų būstelį, be to, gyvenamą vietą derina su karjeros reikalais ir darbo vieta. Susituokęs vėl ieško erdvesnio būsto šeimai ir vaikams, į senatvę, likęs vienas, vėl žiūrisi mažesnio būsto. Taigi, būstui poreikis yra kintantis, kaip ir kiti poreikiai. Todėl paprasčiausiai trumparegiška ir kvaila imti 20-40 metų paskolą būstui, ir dėl paskolos prisirišti prie vienos gyvenamosios vietos, nors jau po kelių metų ta vieta gali nebeatitikti naujų poreikių, o kainos kaip tyčia kritusios... :).
Pabaigai: mano asmenine nuomone, nėra blogai skolintis būstui, jei jau turime bent 60-70 proc. reikiamos sumos, o pasiskolintai trūkstamai sumai gražinti esame sugalvoję papildomų pajamų sugeneravimo įmokoms padengti planą. Taip daryti netgi verta tada, kai pasitaiko nerealiai geras variantas už nerealiai gerą kainą.

Skolinimasis

Sprendžiant, skolintis ar ne, reikia pirma aiškiai sau atsakyti: kokiam tikslui skolinamasi?
Mano manymu, jei skolinimosi tikslas yra tiesioginis (su)vartojimas (paskola būstui, mokesčiams, drabužiams, remontui, baldams, kelionėms, automobiliui ir panašiai) - tai skolintis tegali tik visiškai finansiškai neišprusę (tegul kitose srityse ir genijai) žmonės, negalintys pasipriešinti savo įgeidžiams ir siekiantys bent tam kartui patenkinti kažkokį laikiną norą (ne veltui sakoma, kad kai nori, palauk, praeis :) ), iki galo nesupratę ir nepasigilinę, kas bus po to, kai bus pasirašyta paskolos sutartis. Mat yra vienas keblumėlis: skolą reikia gražinti. Tiesa, skolinančios įstaigos apie tai stengiasi pradžioje, kol sutartis nepasirašyta, per daug nekalbėti, kad klientui tai atrodytų kaip kažkas tolimo, nerealaus, kad susidarytų netgi savotiška iliuzija, kad "o gal visai ir nereikės iki galo gražinti" arba "tai iš tiesų bus tikrai lengva". Deja. Tikrovė yra kitokia ir yra būtent tokia: paskolinusieji visomis jėgomis kausis, kad skolą susigrąžintų. Todėl nieko nuostabaus, kad po kurio laiko pasiskolinusieji kalba apie kažkokį pastovų, ramybės neduodantį, spaudimą savo viduje, kad "viskas būtų gerai, jei ne tos įmokos už paskolą". Vėl ir vėl ir vėl psichologija...
Išeitis yra viena ir labai paprasta, kurią supratau savarankiškai, iki mūsų rinką pasiekiant visokiems finansų mokytojams ir "mokytojams" iš rytų ir vakarų: niekada, niekada, niekada nesiskolinti vartojimui. Verstis su tiek, kiek tuo metu turi. Ieškoti būdų, kaip padidinti pajamas, ir tik tada, kai pajamos padidėja, padidinti išlaidas. Šiandien daug žmonių yra padarę atvirkščiai - pasididino išlaidas pasiskolindami, o pajamų prieš tai nepasididino. Ir kenčia nuo streso belaukdami sekančios įmokos mokėjimo laiko ir nervindamiesi, iš ko ir kaip susimokėti...
Esu linkęs pateisinti skolas tik tuo atveju, kai skolinamasi tarkim verslo kūrimui ar plėtrai, kai papildomų lėšų įdėjimas sugeneruoja naujus papildomų pinigų srautus. Be abejo, papildomai uždirbęs gali išleisti daugiau ir vartojimui. Bet tik po to, kai uždirbi. O ne atvirkščiai. Minia, visa ta pilka masė, daro būtent atvirkščiai, ne taip kaip derėtų. Jų kertinis pasiteisinimas "visi taip daro". Sutikit, kad tai silpnas ir kvailas argumentas. Nėra ką kalbėti su šitaip sakančiais.
Skolinantis verslui irgi reikia turėti aiškų atsakymą į klausimą "o kas bus, jei gausis blogiau nei tikiuosi ir planuoju". Nes visada būna kažkiek kitaip, nei tikimės ir planuojame.

Iš ko prasideda ūkis (ekonomika) ir pinigai? :)

Kartą nugirdau kažkur vieną įdomią mintį. Tai ja ir pasidalysiu. Iš esmės, kad žmonija išgyventų, arba kitais žodžiais, viskas, ko materialaus reikia žmogui, kad išgyventų, gaunama iš dviejų rūšių išteklių: 1. tai, kas tinka suvalgyti; 2. tai, kas netinka suvalgyti. Todėl ir bet koks žmonių ūkis (mėgstantiems skambius žodžius - tebūnie ekonomika :) ) remiasi dviem išteklių rūšimis - žemės (į tai galima priskirti ir miškus bei vandenis) ūkiu ir kasyba (kalnakasyba). Žemės ūkis duoda viską, ko reikia mūsų pilvams, na, o iš iškastų žaliavų darom degalus, konstruojam mašinas, statom namus (iš medžių taip pat tą galima daryti, tai išteklius,kaip ir dar keletas kitų, tinkantis abiems išteklių rūšims, jei matuosim pagal tinkamumą skrandžiui :) ) ir t.t.
Taigi, kuo arčiau mūsų darbas ar veikla yra šalia žemės ūkio ar kasybos, tuo ilgiau turėsim ką veikti ir mūsų taip greit neatleis dėl visokų krizių. Nes tiek valgyti, tiek naudotis įvairiais daiktais buityje žmonėms reikia ir per krizes, ir per gerus laikus :). Iš kitos pusės - kieno nuosavybėje pasaulio mastu šie ištekliai, tas ir diktuoja savo valią...
Kuo tai įdomu Lietuvos atžvilgiu. Energetinių iškasamų išteklių beveik neturime. Beveik viskas, ką pas mus galima rasti, daugiausiai tinka statyboms. Tačiau tai sritis, kuri sutraukia į save kažkur kitur uždirbtus pinigus. Reikia kažkur pinigus uždirbti. Vienintelė vieta iš dviejų, kur mums lieka kažką veikti kaip šaliai, yra žemės ūkis. Kad ir kaip daug kas su pašaipa ar netgi su panieka į tai žiūrėtų. Tai viena iš dviejų sričių, kurios duoda pradžią žmonių poreikių patenkinimui. Nevystysim jos, netobulinsim, nekursim naujų konkurencingų ir reikalingų pasauliui maisto produktų - liksim visiški išlaikytiniai, nes antros rūšies (kasybos) brangių ir vertingų išteklių (ypač energetinių) beveik neturime. Tiesa, lieka dar vienas išteklius - tai patys žmonės, kurie galėtų kurti kažkokias aukštas technologijas, programuoti ir t.t. ir pan. Pala, bet jiems taip pat reikia kažkur gyventi, kažką valgyti. O jei negalim pasiūlyti nei nebrangaus kokybiško maisto (žemės ūkio kraštas!), nei nebrangaus būsto (nors statyboms išteklių turim!), tai kas ir kodėl mums turėtų kurti kažkokias technologijas, kurios (atseit) mūsų šalį išves į šviesų rytojų? :)

Įsivaizdavimai

Ir kas per sutvėrimai tie žmonės yra :). Kai pasiklausai iš šono, nesikišdamas ir nieko neaiškindamas, tai imi galvot, kas čia iš medžio iškritęs :))). Kad reikia mokytis ir treniruotis, jei nori pvz., gerai vairuoti mašiną, supranta beveik kiekvienas. Kad mokytis ir treniruotis reikia, kad su finansais reikalai būtų ok, NEsupranta beveik kiekvienas :))).

Balansas

Balansas apskaitoje iš esmės reikalingas tam, kad mums būtų aišku, kiek iš tiesų esame turtingi. Buhalterijoje naudojami balansai savo prigimtimi yra lentelės iš dviejų dalių. Vienoje lentelės dalyje surašomas turimas turtas, jo kiekis ir vertė. Kitoje dalyje įrašomos skolos, kreditai, įsipareigojimai ir pan., t.y., kiek kam esate skolingi. Aišku, buhalterijoje yra visokių plonybių, į kurias nesu įsigilinęs ir per daug nesiveliu. Dėl savęs pilnai užtenka tokio itin paprasto balanso: vienoje pusėje turimas turtas (o tą sužinom atlikę inventorizaciją (žr. ankstesnį įrašą)), kitoje - skolos (jei jų yra). Štai ir viskas. Tarkim, jei turite būstą, tai yra turtas, tačiau jei jį pirkote su paskola, reiškia, iš būsto įsigijimo vertės atimate paskolos sumą, kurią dar liko sumokėti. Gautas skirtumas ir yra reali jūsų turimo turto vertė... :).

Inventorizacija

Tai toks primityvus buhalterių naudojamas veiksmas, kuriuo pradedama apskaita, kai surašom turimą turtą ir šalia parašom jo vertę. Manau, retkarčiais yra į naudą tokį sąrašiuką susidaryti, kad žinotume, kiek visokio šlamšto prikaupėme. Turėdami tokį sąrašą šalia galime prirašyti, kiek šio turto išlaikymas (pvz., buto remontas ir komunaliniai, sąskaita už pokalbius telefonu) kainuoja. Taip iškart matome situaciją, koks turtas ir kiek mus skandina finansiškai, reikalaudamas išlaikymo išlaidų, o koks turtas (pvz., nuomojamas butas), neša mums naudos. Ir kuo daugiau turim turto, kuris traukia iš kišenės mūsų uždirbtus pinigus, tuo daugiau turim vargti darbe to turto išlaikymui :). Ko vertas toks gyvenimas? :)

Taupymas - ar gerai?

Mano įsitikinimu - vertas dėmesio taupymas yra toks, kai be didesnių pastangų kitur randame mums reikalingą tą patį daiktą ar paslaugą už mažesnę kainą nei ką tik mums pasiūlė. Pusės dienos lakstymo po visas miesto parduotuves ieškant 15 centų pigesnio batono nepavadinčiau taupymu.
Tačiau būdų ieškojimas, kaip sumažinti savo išlaidas nuolat ir nuolat atsisakant vienų ar kitų dalykų aiškinant, kad "tai ne man", "dar tiek neuždirbu" ir panašiai, nėra išeitis. Taip ar panašiai pasiteisinę pamirštam, kad kažko norėjom ir nieko nebedarom, kad tai gautume. Protingiau būtų sakyti sau taip: "šiuo metu tai man ne pagal kišenę, tačiau imsiuosi to, to ir ano, kad gaučiau papildomų pajamų štai tam dalykui, kurio man reikia". Ir dar svarbiau - ne tik sakyti, bet ir imtis realių veiksmų... :)

Antras apibendrinimas

Pagaliau prisiruošiau šiek tiek vėl parašyti :)

Taigi, prisimenam, ką jau buvom apibendrinę:

1. Nusprendžiam, kad imsimės patys tvarkytis su savo finansais.
2. Pasirenkame priemones (popierines ar elektronines), kur ir pagal kokį planą rašysime kasdienines išlaidas.
3. Kasdien dienos pabaigoje susivedame, kam ir kiek išlaidų patyrėme.

Toliau trumpai, ką reikia prisiminti tvarkantis su pinigais

4. "Pinigams negalioja gamtos dėsniai" - reiškia, elgesys su pinigais yra labai stipriai priklausomas ir įtakojamas mūsų pačių mąstymo, elgesio ir apskritai asmeninės ir masių psichologijos. Todėl valdome savo mintis, kad jos būtų tinkamos :).

5. "Ar tikrai reikia" - tai bene svarbiausias klausimas, į kurį reikia atsakyti objektyviai, pasveriant visus "už" ir "prieš" kai tik kyla reikalas išleisti savo sunkiai uždirbtus pinigus. Čia neturėtų būti jokių emocijų ir lūkesčių, kitaip nevaldysim situacijos.

6. Reikia prisiminti, kad gryni pinigai, jų turėjimas yra gerai. Ir žinoti, kad tikrąją galią turime tik tada, kai gebame uždirbti pinigų ir juos išlaikyti, o tada, kai išleidžiame, dalį galios (arba visą) prarandame.

(vėl ir vėl psichologiniai dalykai! :) )

7. Todėl turime nuolatos tobulintis, mokytis, aiškintis, gilintis, kas ir kaip. Pažinę, kaip pardavėjai iš mūsų stengiasi išvilioti pinigus, ir taip mes juos išleisime apdairiau ir naudingiau. Išugdę trijų gebėjimų kompleksą (tinkamai išleisti/uždirbti/išsaugoti) būsime saugesni finansiškai.

Metas dar vienam apibendrinimui... :)

tik jo dar kiek teks palaukti. Vasara ir kiti reikalai patrukdo parašyti naujų pranešimų. Tačiau jų tikrai bus :). O kas skaitote, parašykite ir man kokį laišką (adresas puslapio dešinėje), kaip jau sekasi ir kas nesiseka valdant savus finansus. Sėkmės ir geros vasaros visiems!

Trys viename

Mano manymu, yra trijų rūšių įgūdžiai, lemiantys bet kurio žmogaus finansinę situaciją:

1. Pinigų išleidimo įgūdžiai,
2. Pinigų uždirbimo įgūdžiai,
3. Turto išlaikymo/kaupimo/didinimo įgūdžiai.

Na, dėl pirmo įgūdžio tai klausimų mažiausia - pinigus išleisti, jei tik jų yra, tikrai lengva ir paprasta. Eini ir perki kažką. Prasti išleidimo įgūdžiai formuojasi, jei imame išleisti daugiau nei uždirbame, imame vartojimo paskolas ir t.t.
Uždirbti pinigus, ypač gerus pinigus, sugeba jau gerokai mažiau žmonių. Skirtingai nuo to, kad išleisti moka visi. Didesnių pinigų uždirbimui jau reikia nuolat kelti sau klausimą "kaip tai padaryti?", ieškoti galimybių, mokytis, na ir aišku, dirbti kuo geriau. Gaila, bet nedaugelis žmonių šios srities įgūdžius lavina.
Įdomu tai, kad sugebėjimai uždirbti pinigus ir taupus jų išleidimas dar negarantuoja turtingumo :). Tam reikalingi gebėjimai kaupti ir didinti turtą. Trumpiau tai pavadinčiau investavimo įgūžiais.
Visus šiuos įgūdžius išlavinę ir praktikuojantys žmonės tiesiog privalo gyventi gerai :).

Pardavimų technologijų pažinimas

Kažkada turėjau naivią mintį rašyti apie tai, kaip atsilaikyti prieš visokias pardavėjų gudrybes, kuriomis jie siekia kažką mums parduoti. Vieną dieną supratau, kad nebūtina tam gaišti laiko. Viskas yra kur kas paprasčiau - literatūros ir kursų, seminarų, skirtų pardavėjams, pardavimų ir marketingo technologijoms, jų gerinimui ir tobulinimui, yra per akis. Taigi, belieka tą informaciją žinoti (perskaityti vieną kitą pardavimų bei marketingo (lietuviškai - rinkodaros) knygelę, nueiti į kokį pardavimų seminarą) ir kitą kartą einant apsipirkti jau matai, kaip ir ką pardavėjas bando žaisti, kad tik kažką įsiūlyti :). Vaizdžiai sakant - pažinkime priešą (čia tik palyginimas, pardavėjų jokiu būdu nelaikau priešais), ypač jei jis pats apie save skleidžia daugiau negu reikia informacijos, ir tada patys būsime jam atsparesni. O tuo pačiu - geriau tvarkysimės su savo išlaidomis, nemėtysim sunkiai uždirbtų pinigų kur pakliuvo.

Galios supratimas

Ir vėl apie psichologinius dalykus :). Nes kaip jau sakiau, būtent jie labiausiai įtakoja mūsų kišenės reikalus. Kodėl tiek daug žmonių skundžiasi pinigų trūkumu ir kartu mėgsta išlaidauti? Vėlgi, čia grynai mano nuomonė: ta dauguma turi klaidingą galios suvokimą. Jie jaučiasi gerai, jaučiasi stiprūs ir galingi, kai LEIDŽIA pinigus.
Tam, kad imtume iš tiesų valdyti savo išlaidas, suvokime vieną paprastą dalyką - bet koks pinigų išleidimas mus SILPNINA. Stiprūs ir galingi esame tik tada, kai patys sugebame pasirūpinti įplaukomis, didesnėmis nei mūsų išlaidos.

Gryni pinigai

Mano manymu, yra dar vienas dalykas, kuris trukdo tvarkytis su asmeniniais finansais. Tai grynų pinigų baimė. Daug žmonių vis daugiau naudojasi mokamosiomis kortelėmis bei internetiniais pavedimais. Technologijos ir pažanga yra gerai, kol tai su saiku. Pats turiu ir banko kortelę, ir internetine bankininkyste naudojuosi. Tačiau kortelės atsiskaitymams už duonos kepaliuką nenaudoju, o internete darau pavedimus tik tada, kai tai greičiau ir pigiau nei atsiskaityti grynais. Pavyzdžiui, negaištu laiko internete, jei kitais reikalais būdamas mieste einu pro ryšio bendrovės pastatą ir tuo pačiu užeinu susimokėti už telefoną. Laiko sąnaudos tos pačios, be to, nereikia mokėti bankui už daromą pavedimą. Na, čia smulkmenos. Kiekvienu konkrečiu atveju žiūrim, kaip greičiau, paprasčiau ir pigiau.
Grįžtam prie technologijų ir baimės. Manau, kad kuo daugiau žmogus naudojasi kortele ir internetu, tuo mažiau jo smegenis pasiekia pačių pinigų kaip materialaus objekto, kurį galima skaičiuoti, paskirstyti, atsiskaityti, suvokimas. Tai yra, žmogus atpranta nuo pinigų valdymo, o kartu atpranta ir nuo atsakomybės pats tvarkytis su finansais. Kartu atsiranda ir grynų pinigų baimė - vos tik atsiras piniginėje bent keli šimtai grynųjų, tai iškart atsiranda įsivaizdavimas, kad juos tuoj pamesim, kad visi apylinkės kišenvagiai apie tai jau žino ir taikysis juos pavogti, ir dar balažin kokių kvailysčių mintyse sukelia grynieji, esantys kišenėje. Tai ir laiko pinigus banko kortelėse, jomis atsiskaitinėja, pasirašo tiesioginį debetą viskam, kas tik įmanoma ir t.t. Ir viskas tam, kad išvengti grynų pinigų. Nenuostabu, kad jų ir trūksta :).
O mano požiūris į grynus yra labai teigiamas. Jų buvimas mano piniginėje kelia saugumo pojūtį. Jais visada galėsiu atsiskaityti net ir ten, kur nėra ar neveikia kortelių skaitytuvas (kiek jau sykių teko kartu buvusius pažįstamus, iš anksto nepasirūpinusius grynaisiais, gelbėt iš panašių situacijų, kai neveikė bankomatas ar terminalas...), ar iškilus netikėtai situacijai, kai pinigų labai skubiai reikia čia ir dabar (prisiminkit atvejus, kai sustabdė policija... :) ). Piniginės niekada nelaikau užpakalinėse kelnių kišenėse ar striukėse. Visada tik taip, kad jausčiau ją esant prie savęs, todėl vagystės tikimybė sumažėja iki minimumo. Be to, užtenka prisiminti, kad niekas aplinkui nežino, kiek iš tikro yra pinigų jūsų piniginėje, jei tik to atvirai viešose vietose nedemonstruojate. Be to, grynųjų praradimo atveju prarasite tik konkrečią sumą. O praradus kortelę - kur garantijos, kad suspėsite ją blokuoti? O kur papildomos išlaidos ir sugaištas laikas darantis naują kortelę? O kur nepatogumai, kai reikia grynųjų, o jų negalite skubiai gauti, nes bankomatas nedirba?
Taigi, siūlau baimintis tik tada, kai grynųjų piniginėje nėra :).

"Ar tikrai reikia?"

"Ar TIKRAI reikia?". Tai esminis klausimas imantis koreguoti esamas išlaidas iš kišenės. Visada jį prisiminkite prieš eilinį sykį atverdami piniginę. Jei pamirštate - užsirašykite ant lapelio ir įsidėkite į piniginę, taip, kad šį klausimą perskaitytumėte kiekvieną kartą atvėrę piniginę. Ir dar - būkite sau sąžiningi, ar tas "reikia" nėra tik užslėptas "noriu" (žr. ankstesnę žinutę).

Išlaidas susirašėm, kas toliau

Tarkim, netinginiavote ir jau turite keleto savaičių (o geriau keleto mėnesių) savo išlaidų suvestinę. Dabar jau galim matyti, kam ir kiek išleidžiame. Prieš pradedant koreguoti išlaidas laukia dar vienas visai paprastas (ir kartu keblus) dalykas - išskirti, kurios išlaidos yra iš tiesų būtinos ir niekaip neišvengiamos, kurias net sumažinti būtų sudėtinga. Likusios išlaidos yra tos, be kurių galima ir apsieiti, kurias lengviau apkarpyti. Keblumas tame, kad painiojama "noriu" su "reikia".
Pavyzdžiui, valgyti norisi (ir reikia) kasdien, tačiau kas bus su finansais mažiau uždirbančio žmogaus, jei jis ims dažnai valgyti brangiausiame miesto restorane?

Kodėl man nepatinka Nausėda :)

Iš tiesų tai man vienodai, kas jis toks ir ką jis veikia. Tačiau kai toks rimtas rimto banko ekonomistas neskiria (arba apsimeta, kad neskiria) turto rūšių (aktyvo nuo pasyvo), tai man atrodo keistai :). Viename seminare, kur dalyvavau, šis gerbiamas ponas pareiškė, kad jo namas, įsigytas už paskolą, yra jo investicija. Na aš dar negirdėjau, kad daiktai, kurie mums iš kišenių tik ištraukia pinigus, būtų investicijomis. Kad jo paties naudojamas namas yra banko investicija - visiškai sutinku, nes bankas iš jo gauna pajamas (palūkanas už paskolą).

Dėmesys psichologijai

Gali pasirodyti keista, kodėl palyginti daug dėmesio rašydamas skiriu psichologiniams dalykams, jei finansų tvarkymuisi pradėti reikia tiek mažai (žr. pirmą apibendrinimą). Paaiškinimas yra paprastas ir kartu labai svarbus. Jau rašiau, kad pinigams gamtos dėsniai negalioja, tai grynas žmogaus kūrinys. Pinigai kažkada visų pirma atsirado žmonių galvose, o tik paskui realybėje. Todėl ir reikia rimtai rūpintis, kas dedasi pinigų klausimais ten, iš kur pinigai ir atsirado - mūsų galvose.

Apie naudą

Jokia naujiena, kad žmogus yra tingi būtybė ir kažką daro, jei tai jam naudinga (arba kas nors verčia). Kokia nauda iš to, kad imsiuosi savo pinigų tvarkymo, pirmiausia, išlaidų suvedimo ir suskirstymo? Mano manymu, esminė nauda yra ta, kad užsiimant tokia veikla mintys darosi tvarkingesnės, aiškesnės, tampa lengviau susikaupti ir analizuoti informaciją. Na, ir aišku, turėsime daugiau tvarkos savo piniginėje, o kartu ir savo gyvenime.

"Pinigams negalioja gamtos dėsniai!"

Šiek tiek laiko nerašiau, nes vis tik pavasaris, šventės, darbai. O ir patinginiaut kartais norisi ir netgi reikia :).
Benaršydamas po puslapius apie pinigus ir finansus radau tokią mintį, kurią sutrumpintai užrašyčiau taip: "pinigai yra žmogaus, o ne gamtos, kūrinys, todėl, jiems negalioja gamtos dėsniai". Man ši mintis labai patinka, nes tai reiškia, kad iš esmės tik nuo manęs paties priklauso, kas vyksta mano kišenėje.
Kartu čia sena tiesa, kuri dažnai pamirštama. Tas matosi iš didelių pastangų ekonomikos ir finansų moksluose daryti įvairius rinkų prognozavimus remiantis gamtos ar matematikos taisyklėmis. O rezultatas iš viso to - jokios rinkų prognozės neveikia 100 proc. Gerai, jei kas atspėja kryptį bent du kartus iš trijų - tai jau beveik stebuklai. Ir tai tas atspėjimas tik po laiko būna aiškus, kai įvykiai jau įvykę. Yra taip todėl mano manymu, kad žmonės tik iš dalies prognozuojami padarai. Kaip kiekvienas iš mūsų mąstom, taip ir elgiamės, ir galų gale turim vienokį ar kitokį rezultatą savo piniginėse.

Pirmas apibendrinimas

Na ką gi, galim apibendrinti tai, ką jau iki šiol čia tiek prirašiau :).

1. Nusprendžiam, kad imsimės patys tvarkytis su savo finansais.
2. Pasirenkame priemones (popierines ar elektronines), kur ir pagal kokį planą rašysime kasdienines išlaidas.
3. Kasdien dienos pabaigoje susivedame, kam ir kiek išlaidų patyrėme.

Pradžiai to per akis. Po kokio mėnesio ar dviejų, kai bus sukaupta daugiau duomenų apie išlaidas, jau bus galima imtis išlaidų analizės ir galvoti, kaip su jomis elgtis toliau.

Geras straipsnis

http://www.sveikaszmogus.lt/index.php?pagrid=psicholog&lid=2&rodyti=str&strid=37925&subtema=67

Nesutikčiau gal dėl antro punkto. Suplaktas į krūvą tikras šykštumas, kai nenorima teisingai atlyginti kitiems žmonėms už jų darbą su pasinaudojimu pasitaikančiomis progomis. Koks čia šykštumas, jei parduotuvė daro akciją ir galiu įsigyti reikiamą daiktą pigiau, o sutaupytus pinigus investuoti?

Asmeninių įsitikinimų žala

Didelę laiko dalį mūsų smegenys praleidžia apdorodamos priimtą iš aplinkos informaciją. Todėl daugelis iš mūsų ir finansiniuose reikaluose mato situaciją taip, kaip nori matyti, o ne taip, kaip yra iš tiesų. Tam ir reikia atmesti visokius apmąstymus, įsitikinimus, prielaidas ir kitus vėjus, kitaip niekada nevaldysite situacijos nei savo piniginėje, nei gyvenime. Skaičiai man ir patinka būtent todėl, kad prieš juos nepašokinėsi. Jei išleidai tūkstančiu litų daugiau nei uždirbai, reiškia, esi minuse 1000 Lt ir bet kokie išvedžiojimai ir pasiteisinimai yra beprasmiai. Viskas, kas lieka, tai sugalvoti, kaip tą minusą pakeisti į pliusą.

Mąstymas ir veiksmai

Tai, kas dedasi mūsų galvose, įtakoja ir padėtį piniginėje. Taigi, kol patys nenorite domėtis savo finansais, kol nėra noro juos sekti, skaičiuoti, tvarkyti, tol niekas kitas už jus to nepadarys. Teisingai yra sakoma, kad kad pinigai keliauja pas protingus. Ir turima minty ne šiaip protingus, o tuos, kurie imasi atsakomybės patys susižiūrėti ir susiskaičiuoti, kas dedasi su jų pinigais. Tikriausiai tai ir yra visų svarbiausias dalykas, jei iki šiol nesekėt savo finansų - tai keisti savo mąstymą ir imtis realių veiksmų.

Geras pastebėjimas

Radau spekuliantai.lt puslapyje: "Kuo ilgiau jūs būsite „nepasikaustęs“, tuo daugiau pinigų patikėsite valdyti makleriams. O už pinigų valdymą dar imamas mokestis. Visa finansų konsultavimo industrija paremta tuo, kad jūs neturite žinoti, kaip valdyti savo finansus. ...
Toliau, brokeriams mokate komisinius net ir tada, kai jūsų sandoris būna nuostolingas. Tiesiog mokate jam už kiekvieną savo sandorį. Todėl maklerio pajamos tiesiogiai priklauso nuo jūsų sandorių skaičiaus. O tai jų verslas. Dauguma žmonių mano, kad jų makleris yra investicinių idėjų generatorius, portfelio valdymo patarėjas, finansinio planavimo padėjėjas. Realiai, jei jie ir pataria jums, jūs mokate ne už tas paslaugas, o už tai, kad paprasčiausiai prekiaujate per jų įmonę. Ir pinigus jie gauna ne už tai, kad jums gerai sekasi, o už tai, kad prekiaujate dažnai.
Todėl šio straipsnio tikslas yra „priversti“ sprendimus priimti savarankiškai ir prisiimti už juos atsakomybę. Pilną!"

Manau, nėra ką čia daugiau pridėti. Kaip ir visur gyvenime, taip ir finansuose, privalote patys prisiimti atsakomybę.

Procentų skaičiavimas

Tai dar vienas dalykas piniginiuose reikaluose, ką reikia mokėti iš matematikos. Procentai yra skirti tam, kad lengviau įsivaizduoti, kokią santykinę dalį iš bendro katilo išleidžiame vieniems ar kitiems dalykams. Skaičiavimui tereikia išmanyti daugybą ir dalybą. Viskas labai paprasta: pavyzdžiui, visos mėnesio išlaidos yra 3647 Lt, o maistui išleidom 825 Lt, tai visos išlaidos yra 100 proc., o išlaidos maistui nuo bendro katilo sudaro (825 Lt x 100 proc.)/3647 Lt = 22.62 proc. Taigi, štai ir žinom, kad per mėnesį pravalgėm kiek daugiau nei penktadalį visų savo pajamų. Taip ir su kitomis išlaidomis išmokstame suvokti, ko kiek ir kam išleidžiame. O tai suvokę pereisime prie sekančio: savo išlaidų valdymo.

Būtinos žinios

Daugeliui tikriausiai atrodo, kad savo finansų tvarkymas reikalauja ypatingų žinių, kvalifikacijos ar išsilavinimo. Gryni niekai. Viskas, ko reikia - mokėti NET KETURIS matematikos veiksmus:

1. Sudėti
2. Atimti
3. Dauginti
4. Dalinti


Ir viskas, daugiau jokių specialių techninių žinių!

Dvi turto rūšys

Klausimėlis: kas yra turtas? Dažnas pasakysite, kad tai butas, namas ar mašina. Metas pamiršti tokį primityvų suvokimą apie tai, kas yra turtas.
Bet kokį turtą galima priskirti aktyvui arba pasyvui. Pasyvas - tai bet koks daiktas, kurį jūs turite, tačiau jums iš jo jokios naudos, tik išlaidos iš kišenės. Ir nereikia tokių nesąmoningų pasiteisinimų "man to reikia, nes gyvenu vieną kartą". Toks mąstymas veda į skurdą.
Asmeninis automobilis yra pasyvas (nes jo išlaikymui jūs mokate savo pinigus, o ne automobilis moka už jūsų išlaikymą).
Būstas, kuriame gyvenate ir neketinate parduoti, yra pasyvas (kai patiriate išlaidas už kreditą, nuomą, remontus ir komunalinius mokesčius).
Ir taip toliau... Apsidairykite apie save. Jei aplink jus krūvos brangių ir gražių daiktų, tai dar nereiškia, kad turite turto.

Tik aktyvas yra vertas dėmesio turtas. Tai toks turtas, kuris jums neša pinigus (primityvus pavyzdys - butas, kol jį nuomojate, yra jūsų aktyvas, nes gaunate nuompinigius ir dar už patarnavimus mokate ne jūs. Vos tik patys jame apsigyvenate- butas tampa jūsų pasyvu... Dilema: kur gyventi, kad galėtum išnuomoti savo butą...:) ).
Tikriausiai žinote, kad turtą skirsto į materialų ir nematerialų. Jūsų kepurė - tai jūsų materialus turtas. Jūsų sugebėjimas numegzti kepurę - tai jūsų nematerialus turtas. Nematerialų žmogaus turimą turtą aš siūlau suprasti kaip turimus įgūdžius, kurių dėka žmogus gali įgyti materialaus turto. Gaunasi, kad nenaudojami įgūdžiai yra pasyvas (nes, pvz., mokėjote už chemijos studijas, o dirbate filologu) :).

Taigi, kas yra jūsų aktyvai? Kuris turimas turtas jums neša papildomas pajamas neskaitant jūsų darbo pajamų?
O kiek turite pasyvų? Kiek išlaidų turimam turtui išlaikyti skiriate? O gal geriau dalies tokio turto visai atsikratyti?
Svarbiausias dalykas: kol pajamos iš aktyvų viršija išlaidas pasyvams (ar bent yra lygios), jūsų finansinė padėtis yra ok :). Saugokite svarstykles tokioje padėtyje.

Kaip grupuoti išlaidas

Manau, nereikia susmulkinti kuriamų išlaidų grupių, visiškai pakanka keliolikos pagrindinių:

1. Maistas
2. Maistas (pvz., pietūs kavinėje, vakarienė restorane)
3. Kreditas (arba nuoma)
4. Komunalinės išlaidos
5. Ryšio išlaidos (telefonas, internetas, TV)
6. Apranga
7. Avalynė
8. Higienos prekės ir paslaugos
9. Viešasis transportas
10. Nuosavas automobilis (kuras)
11. Nuosavas automobilis (remontas)
12. Nuosavas automobilis (draudimas)
13. Išlaidos sveikatai (pvz., sporto klubas)
14. Išlaidos susirgus
15. Laisvalaikis (kinai, klubai, koncertai ir t.t.)
16. Savišvieta (knygos, seminarai)
17. Alkoholis
18. Buities išlaidos (baldai, remontai, indai ir pan.)
19. Kitos išlaidos (visokios kitokios, vienkartinės išlaidos, kurių nesugalvojote kur priskirti)

pasikoreguokite šias grupes pagal save, gal ką išmesite, gal ką pridėsite. Žiūrėkite, kad jums būtų aišku ir suprantama. Tačiau smulkinti iki daugiau nei 25-30 grupių, nei stambinti iki 5-10 grupių nerekomenduoju. Vienu atveju informacija bus pernelyg iškaidyta, kitu atveju - per daug suplakta į krūvą. Nei vienu nei kitu atveju iki galo neįžiūrėsit, kas dedasi su jūsų asmeninėmis išlaidomis.

Kur susivesti savo kasdienines išlaidas?

Toks klausimas man kilo maždaug prieš dešimt metų, kai pamėginau susirašyti savo išlaidas popieriuje, nes tuomet dar neturėjau savo kompiuterio (juokinga, dirbti kompiuteriu mokėjau, bet nuosavo neturėjau). Rašymas ranka man visuomet pabosdavo, todėl pirma mintis išlaidų susirašymui buvo apie Exel'į. Šiaip nieko prieš šią programą neturiu. Kiek pasėdėjus ten galima susikurti kažką panašaus į išlaidų suvestinę. Tačiau su Exeli'u išlaidas vedžiau labai trumpai (gal kelias eilutes :) ) - iškilo grynai techninių klausimų, kaip patogiai tas suvestines apiforminti, į kuriuos gilintis vėlgi tingėjau. Todėl internete ėmiausi ieškoti jau sukurtų produktų. To meto mano atradimas buvo nemokama lietuviška programėlė "Namų buhalteris", kurios autoriui iki šiol esu labai dėkingas, ir kiek suprantu iš atsiliepimų internete, be manęs tokių yra ir daugiau. Spėju, iki šiol galima šią programėlę surasti. Man ten patiko labai suprantamas valdymas, išlaidų grupių kūrimas ir aiškus duomenų ir jų apibendrinimo pateikimas. Pavyzdžiui, galima susikurti išlaidų grupę "Maistas" ir kasdien į šią grupę rašyti bet kokias išlaidas maistui. Papildomai galima įrašyti patikslinimą, tarkim, duona, pienas ar kopūstai. Arba galite iš karto kurti detalias grupes "Pienas", "Kotletai" ir t.t.
Šiai dienai, pagūglinęs radau daug daugiau programų asmeniniams finansams tvarkyti - jūsų valia rinktis jums patogiausią, gražiausią ir kitą -iausią :).

Pradžia

Nuo ko imtis tvarkyti savo finansus? Bet koks buhalteris pasakys, kad reikia susivesti savo pajamas, išlaidas, turtą, skolas, suvesti balansą ir t.t. ir panašiai. Kai tiek visko daug ir iš karto užgriūna, daugeliui iš mūsų kyla natūrali atmetimo reakcija, esą rūpesčių ir taip per akis, kam čia dar vieną papildomą užsikrauti. Todėl mano pasiūlymas - pradėkite po mažai.

Pirmas veiksmas, kurio imkitės: tai kiekvieną dieną fiksuokite, kam ir kiek pinigų išleidote. Tarkim, maistui tiek, batams tiek, komunaliniams tiek, kurui tiek ir t.t. Privalote būti sąžiningi (įdomu, kokia prasmė save apgaudinėti) - užsirašykite VISAS patirtas išlaidas. Be to, pamirškite tokį dalyką, kaip čekių rinkimas ir jų duomenų susirašymas po savaitės ar dviejų. Lengviau yra kasdien padaryti kelis įrašus (apie tai, kur juos daryti - kituose pranešimuose) nei po kurio laiko susikaupusias kelias dešimtis. Po mėnesio ar poros galėsite pereiti ir prie kitų dalykų.

Kam reikia tokio išlaidų užsirašymo? Visų pirma, taip įprasite sekti, kur išteka jūsų pinigai. Be to, tai yra jūsų dabartinės finansinės situacijos inventorizacijos pradžia. Kol neišsiaiškinote esamos situacijos, tol nieko negalite aiškaus pasakyti, ką ir kaip reikėtų keisti ir tobulinti. Tiesiog manau, kad žmonės, kurie neveda savo finansų, gyvena kažkiek atitrūkę nuo realybės, nes nežino, kas dedasi jų piniginėje. Taigi - tiesiog žymimės visas savo išlaidas. Pradžiai tokio užsiėmimo per akis.

Apie ką čia

Sveiki,

Mano vardas Mindaugas. Jau senokai domiuosi tuo, kaip susitvarkyti su nuosavos piniginės turiniu, kad ir poreikiai būtų patenkinti, ir vėjas kišenes aplenktų. Viešojoje erdvėje visokiausios visokių ekspertų ir "ekspertų" (sunku kartais atskirti, kuris yra kuris :) ) patarimų pilna. Tačiau konkretumo dažniausiai būna nedaug, o kai kurie patarimai išvis prasilenkia su sveiku protu ir bent mano turima asmenine patirtimi. Pamenu, kaip toks vienas labai jau garsus mūsų krašto ekonomistas Kęstutis G., per vieną TV laidą paklaustas, kaip žmonėms išsaugoti savo pinigus, nieko doro taip ir neišspaudė. Pašnekėjo kažką, po ko nesupratau, kodėl jis yra profesorius...
Taigi vieną dieną sumąsčiau, kad vistiek kam nors pravers mano pasidalinimas savo kukliu patyrimu ir konkrečiais patarimais apie elgesį su savais pinigais. Tuo labiau, kad pinigų tema yra savotiška tabu. Beveik visi žmonės dėl jų vargsta darbe, nesidžiaugia gyvenimu, tačiau apie tai, kaip tvarkytis su jais, kai pinigėliai jau kišenėje, retas kalbasi ir gilinasi. Ištrinkim šitą tabu :). Pažadu rašyti kuo trumpiau ir kuo aiškiau, kaip kažkur kažkas sakė, tik tai, kas svarbiausia :).