2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Banali tema, arba dar apie NT vertę

Kadangi NT srities žinovu yra kone kiekvienas tautietis, tai manau, kad keletas pastebėjimų apie NT vertę bus irgi į temą :).
Siūlau laikyti, kad bet kokio NT kainą sudaro dvi dalys: objektyvi ir subjektyvi.
Objektyvi kainos dalis. Objektyvumas čia sąlyginis, priklausantis nuo daug faktorių, kad ir gebėjimo derėtis :), tačiau tai šis tas apčiuopiamo ir pamatuojamo. Tuo labiau kad pastatyti tokį patį pastatą Vilniuje Kaune ar kažkokiame kaime Skuodo rajone ar Kavarsko apylinkėse kainuos apytiksliai tiek pat, jei nekreipsime į nežymią dalį visų išlaidų sudarančias transporto išlaidas bei reikšmingesnes reikalingų komunikacijų pajungimo išlaidas. Paprastai: šią kainos dalį sudaro NT statybos išlaidos. Į jas įeina išlaidos medžiagoms ir išlaidos darbo užmokesčiui statybininkams, projektuotojams ir panašiai. Net jei statyba ir ne nauja - turint medžiagų ir darbų žiniaraščius su senomis kainomis nėra problemos jas perskaičiuoti į šių dienų kainas. Neturint patikimos info apie seniau pastatyto NT statybos kainą galima remtis tuo, kiek lygiai tokia pati statyba kainuotų šiandien bei įvertinti nusidėvėjimą (buhalterių forumuose apie nusidėvėjimo skaičiavimą yra begalė informacijos).
Subjektyvi kainos dalis. Čia pasireiškia žmonių psichologija, jų lūkesčiai. Todėl racionalumo čia ne visada galima rasti. Apibūdinčiau šią kainos dalį, kaip "finansinę nuomonės apie NT išraišką". Visuotina nuomonė, kad tas ar anas NT yra geroje vietoje, pvz., senamiestyje, reikš ir aukštesnę tokio NT kainą. Nors tas pats NT skirtingiems žmonėms su jų skirtingais poreikiais turės skirtingą subjektyvią vertę. Tiems, kieno poreikių neatitinka - nulinę ir netgi neigiamą.
Įdomu tai, kad galutinė NT kaina (beveik?) ne visada būna aritmetinė objektyvios ir subjektyvios kainų suma. Jei subjektyvi kaina neigiama, objekto galutinė kaina gali būti gerokai mažesnė net už objektyviąją kainą. Taigi, kokia Jūsų įsigyjamo NT kainos struktūra? :)

2011 m. gegužės 10 d., antradienis

"Šalia kelio karčema" arba uždaras darbo ir vartojimo ratas

Tam, kad suprasti, ką toliau rašau, tikrai nereikia nei krūvos žinių (daugelis iš mūsų turimų žinių finansiniu požiūriu vis tiek yra bevertės, nes neatneša mums pajamų), nei ypatingo išsilavinimo, nei išskirtinės patirties. Prie viso to galima prieiti tiesiog sveikai, logiškai samprotaujant.
Taigi, keletas pastebėjimų.
Senesniame įraše http://savifinansai.blogspot.com/2010/08/is-ko-prasideda-ukis-ekonomika-ir.html rašiau apie tai, nuo ko prasideda visas šiuolaikinis ūkis (gerai - būkim pasikėlę ir vadinkim tai ekonomika :) ). Tęsiant mintį, visuomenė (kaip seniau, net ir labai seniai, taip ir dabar) pasiskirsčiusi į dvi dalis: 1. tie, kas realiai valdo šios žemės išteklius (jų yra mažuma, daugiausiai - keli procentai visų žemės gyventojų); 2. tie, kas šios žemės išteklių nevaldo, ir tam, kad išgyventų, turi kažkaip verstis, kad gautų 1-osios visuomenės dalies valdomų išteklių dalį savo ir savo artimųjų poreikiams patenkinti.
Vargu ar tas, kas turi savo rankose REALIĄ galią, išreikštą ištekliais, ir dėl to galintis daryti įtaką į politinę, finansinę, karinę ir kitokią bet kokios šalies sritį, kada nors norės šitokio dalyko atsisakyti...
Tačiau tam, kad antroji visuomenės dalis išgyventų ir tuo pačiu kurtų 1-ajai reikalingus produktus ir paslaugas, reikia nori nenori dalį išteklių perleisti į 2-os visuomenės dalies rankas. Ir taip, per ilgesnį laiką reali galia atitektų antrajai visuomenės grupei. Jei tik šioji bus sumani, protinga, taupi, kantri, besimokanti ir taip toliau. Todėl kažkada šalia dvarų ir buvo steigiamos karčemos (ir jas galėjo steigti ne bet kas, tiesiog šiaip sumąstęs), kad samdinys, gavęs iš pono auksiną, jį ne sutaupytų ir investuotų ir galų gale pats pasidarytų panašiu ponu, o tiesiog pragertų to paties pono karčemoje :). Ir kitą dieną vėl viskas liktų taip, kaip buvę - ponui sugrįžta jo ištekliai tiek pinigine prasme (pinigėlis už samanę), tiek fizinio darbo jėgos prasme (samdinys ateis dirbti, nes jam vėl reikia pinigų, tik šį kartą gal smuklę aplenks, bet užsuks jis ar jo pati į ponui ar jo partneriui priklausančią krautuvę savo buičiai reikiamų daiktų...).
Šiandien tai irgi vyksta visu pajėgumu. Ką uždirbame, tą išleidžiame ir dar pasiskoliname. Smegenys dirba tik tokiu režimu - kaip čia ir dabar išvengti skausmo ir nemalonių pojūčių bei gauti pasitenkinimo jausmą. Kas iš to seka, kaip tai susiję su vartojimu - gal neverta man plėstis, bet kuriam skaitytojui manau taip yra suprantama ir kasdien patiriama...
Vienintelis išteklius, ką gauna dirbanti visuomenės antroji dalis - popieriniai pinigai. Apie jų (ne)vertingumą irgi jau esu rašęs. Ir nemanau, kad iš esmės šioje sistemoje kas nors pasikeis. Gal tik atsiras vienas kitas žmogus, kuris, imdamasis atsakomybės už savo gerbūvį, finansinį išprusimą ir turėdamas didelį norą ištrūkti iš šito darbo/vartojimo rato, ką nors pakeis savo gyvenime, kad taptų savo gyvenimo tikru šeimininku.