Skolinimosi tema mano manymu išlieka aktuali, kadangi vis daugiau ir mūsų šalies žmonių, neturėdami elementariausio finansinio išprusimo, į tai veliasi. Be to, ypač daug emocijų kursto paskolos būstui. Bent jau žiniasklaidoje ta tema teigiama, kad lietuviui nuo seno yra labai svarbu NUOSAVAS būstas. O ir paskolų būstui teikėjai antrina plaudami smegenis, kad tai "didžiausias ir svarbiausias gyvenimo pirkinys". Galim plėstis kalbėdami apie tai, kokia apskritai turėtų būti būsto politika Lietuvoje, kaip ir ką turėtų reguliuoti valdžia, kada verta nuomotis ar imti paskolą, bet čia jau būtų nukrypimas nuo šio dienoraščio specifikos - finansų suvokimo ir tvarkymosi su jais. Taigi, tiesiog pažiūrėkim, kaip yra su skolinimusi būstui.
Faktas nr. 1 - bet kokia paskola yra NE JŪSŲ pinigai. Su būsto paskola yra tas pats.
Faktas nr. 2 - paskolą reikia atiduoti.
Faktas nr. 3 - bet koks daiktas (būstas taip pat) tampa jūsų nuosavybe tik PO ATSISKAITYMO (paskolos atidavimo).
Iš čia seka labai paprasta, aiški ir akivaizdi išvada: jei iš pradžių pinigų turėjote 0 Lt (iš esmės NIEKO NETURITE) ir sugebėjote pasiskolinti 10 000 Lt ar 100 000 Lt ar net visus 542 000 Lt, jūs TURITE minusinę sumą pinigų (-10 000, -100 000, -542 000). Klausimas: ar tikrai smagu turėti bent jau minus dešimt tūkstančių, kuriuos reikia atiduoti? O dar didesnę sumą??
Yra pasakymas - turėti skolų reiškia jau šį tą turėti. Kažkodėl man šis pasakymas dvelkia bent jau juodu jumoru, jei ne paprasčiausia apgaule. Kodėl? Mano manymu, imančio paskolą žmogaus gyvenimas virsta savanorišku parsidavimu į vergiją ir tolesniu vergavimu dėl to, kad "reikia mokėti įmokas". Toks žmogus neturėjo valios pradėti nuo nulio ir kažką pasiekti, todėl pasiėmė paskolą ir prisipirko visokių daiktų, kad jaustųsi "pilnaverčiu visuomenės nariu". Valios jam ir toliau nereikia - vietoje jos yra skolos atidavimą administruojančios įstaigos, kurios ir išjudina vargšelį, kad tas kažko imtųsi ir kažką veiktų, kad atiduotų skolas, o startinė pozicija nebe nulis, o giliai minusinė :). Skambės keistai, bet manau, kad senovėje vergams buvo geriau - šeimininkų galvos skausmas buvo, ką jiems veikti. Šiandien - tai pačių šiuolaikinių "vergų" reikalas susirasti, iš ko ir kaip ką dirbti, kad gražinti pasiskolintus pinigus. Gerai, jei per tai neįklimpstama į dar didesnes bėdas.
Mano asmeniniu manymu, startinė pozicija mąstant kaip susikurti geresnį gyvenimą yra geriau 0 Lt, negu pavyzdžiui minus 247 000 Lt. Be to, prisimenam, kad paskola būstui savo prigimtimi yra vartojimo paskola, t.y., ji pati jokių naujų pajamų negeneruoja. Tai yra paskolinusių pinigus investicija - tas, kas pasiskolino, moka įmokas, į kurias įskaičiuotas ir pelnas :). Todėl nuolatos skolininkams kyla klausimas - o kaip ją atiduoti? Kiek pinigų turėsiu atidavęs 247 000 Lt? Teisingai, tą patį 0 Lt, nuo kurio šokau į minusą. Sakot, dar yra būstas už tuos 247 000 Lt. Pala, bet tai būste aš gyvenu, reikia man mokėti komunalinius, remontuoti ir t.t., o pinigų turiu 0 Lt. Tai ką iš tikro turiu? Na tai negi taip svarbu KAŽKĄ TURĖTI, net jei tai yra paskola?
Pabaigai dėl to svarbiausio ir didžiausio gyvenime pirkinio :). Vidutinis žmogus vidutinėje šalyje per gyvenimą savo gyvenamąją vietą keičia bent keletą kartų. Kol vaikas - gyvena su tėvais (per tą laiką tėvai gali pakeisti gyvenamą vietą, ir ne vieną kartą). Užaugęs ir atsiskyręs nuo tėvų bent keletą metų kažką nuomojasi ar (jei leidžia tėvų galimybės padėti) nusiperka kokį kuklų būstelį, be to, gyvenamą vietą derina su karjeros reikalais ir darbo vieta. Susituokęs vėl ieško erdvesnio būsto šeimai ir vaikams, į senatvę, likęs vienas, vėl žiūrisi mažesnio būsto. Taigi, būstui poreikis yra kintantis, kaip ir kiti poreikiai. Todėl paprasčiausiai trumparegiška ir kvaila imti 20-40 metų paskolą būstui, ir dėl paskolos prisirišti prie vienos gyvenamosios vietos, nors jau po kelių metų ta vieta gali nebeatitikti naujų poreikių, o kainos kaip tyčia kritusios... :).
Pabaigai: mano asmenine nuomone, nėra blogai skolintis būstui, jei jau turime bent 60-70 proc. reikiamos sumos, o pasiskolintai trūkstamai sumai gražinti esame sugalvoję papildomų pajamų sugeneravimo įmokoms padengti planą. Taip daryti netgi verta tada, kai pasitaiko nerealiai geras variantas už nerealiai gerą kainą.
2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis
2010 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis
Skolinimasis
Sprendžiant, skolintis ar ne, reikia pirma aiškiai sau atsakyti: kokiam tikslui skolinamasi?
Mano manymu, jei skolinimosi tikslas yra tiesioginis (su)vartojimas (paskola būstui, mokesčiams, drabužiams, remontui, baldams, kelionėms, automobiliui ir panašiai) - tai skolintis tegali tik visiškai finansiškai neišprusę (tegul kitose srityse ir genijai) žmonės, negalintys pasipriešinti savo įgeidžiams ir siekiantys bent tam kartui patenkinti kažkokį laikiną norą (ne veltui sakoma, kad kai nori, palauk, praeis :) ), iki galo nesupratę ir nepasigilinę, kas bus po to, kai bus pasirašyta paskolos sutartis. Mat yra vienas keblumėlis: skolą reikia gražinti. Tiesa, skolinančios įstaigos apie tai stengiasi pradžioje, kol sutartis nepasirašyta, per daug nekalbėti, kad klientui tai atrodytų kaip kažkas tolimo, nerealaus, kad susidarytų netgi savotiška iliuzija, kad "o gal visai ir nereikės iki galo gražinti" arba "tai iš tiesų bus tikrai lengva". Deja. Tikrovė yra kitokia ir yra būtent tokia: paskolinusieji visomis jėgomis kausis, kad skolą susigrąžintų. Todėl nieko nuostabaus, kad po kurio laiko pasiskolinusieji kalba apie kažkokį pastovų, ramybės neduodantį, spaudimą savo viduje, kad "viskas būtų gerai, jei ne tos įmokos už paskolą". Vėl ir vėl ir vėl psichologija...
Išeitis yra viena ir labai paprasta, kurią supratau savarankiškai, iki mūsų rinką pasiekiant visokiems finansų mokytojams ir "mokytojams" iš rytų ir vakarų: niekada, niekada, niekada nesiskolinti vartojimui. Verstis su tiek, kiek tuo metu turi. Ieškoti būdų, kaip padidinti pajamas, ir tik tada, kai pajamos padidėja, padidinti išlaidas. Šiandien daug žmonių yra padarę atvirkščiai - pasididino išlaidas pasiskolindami, o pajamų prieš tai nepasididino. Ir kenčia nuo streso belaukdami sekančios įmokos mokėjimo laiko ir nervindamiesi, iš ko ir kaip susimokėti...
Esu linkęs pateisinti skolas tik tuo atveju, kai skolinamasi tarkim verslo kūrimui ar plėtrai, kai papildomų lėšų įdėjimas sugeneruoja naujus papildomų pinigų srautus. Be abejo, papildomai uždirbęs gali išleisti daugiau ir vartojimui. Bet tik po to, kai uždirbi. O ne atvirkščiai. Minia, visa ta pilka masė, daro būtent atvirkščiai, ne taip kaip derėtų. Jų kertinis pasiteisinimas "visi taip daro". Sutikit, kad tai silpnas ir kvailas argumentas. Nėra ką kalbėti su šitaip sakančiais.
Skolinantis verslui irgi reikia turėti aiškų atsakymą į klausimą "o kas bus, jei gausis blogiau nei tikiuosi ir planuoju". Nes visada būna kažkiek kitaip, nei tikimės ir planuojame.
Mano manymu, jei skolinimosi tikslas yra tiesioginis (su)vartojimas (paskola būstui, mokesčiams, drabužiams, remontui, baldams, kelionėms, automobiliui ir panašiai) - tai skolintis tegali tik visiškai finansiškai neišprusę (tegul kitose srityse ir genijai) žmonės, negalintys pasipriešinti savo įgeidžiams ir siekiantys bent tam kartui patenkinti kažkokį laikiną norą (ne veltui sakoma, kad kai nori, palauk, praeis :) ), iki galo nesupratę ir nepasigilinę, kas bus po to, kai bus pasirašyta paskolos sutartis. Mat yra vienas keblumėlis: skolą reikia gražinti. Tiesa, skolinančios įstaigos apie tai stengiasi pradžioje, kol sutartis nepasirašyta, per daug nekalbėti, kad klientui tai atrodytų kaip kažkas tolimo, nerealaus, kad susidarytų netgi savotiška iliuzija, kad "o gal visai ir nereikės iki galo gražinti" arba "tai iš tiesų bus tikrai lengva". Deja. Tikrovė yra kitokia ir yra būtent tokia: paskolinusieji visomis jėgomis kausis, kad skolą susigrąžintų. Todėl nieko nuostabaus, kad po kurio laiko pasiskolinusieji kalba apie kažkokį pastovų, ramybės neduodantį, spaudimą savo viduje, kad "viskas būtų gerai, jei ne tos įmokos už paskolą". Vėl ir vėl ir vėl psichologija...
Išeitis yra viena ir labai paprasta, kurią supratau savarankiškai, iki mūsų rinką pasiekiant visokiems finansų mokytojams ir "mokytojams" iš rytų ir vakarų: niekada, niekada, niekada nesiskolinti vartojimui. Verstis su tiek, kiek tuo metu turi. Ieškoti būdų, kaip padidinti pajamas, ir tik tada, kai pajamos padidėja, padidinti išlaidas. Šiandien daug žmonių yra padarę atvirkščiai - pasididino išlaidas pasiskolindami, o pajamų prieš tai nepasididino. Ir kenčia nuo streso belaukdami sekančios įmokos mokėjimo laiko ir nervindamiesi, iš ko ir kaip susimokėti...
Esu linkęs pateisinti skolas tik tuo atveju, kai skolinamasi tarkim verslo kūrimui ar plėtrai, kai papildomų lėšų įdėjimas sugeneruoja naujus papildomų pinigų srautus. Be abejo, papildomai uždirbęs gali išleisti daugiau ir vartojimui. Bet tik po to, kai uždirbi. O ne atvirkščiai. Minia, visa ta pilka masė, daro būtent atvirkščiai, ne taip kaip derėtų. Jų kertinis pasiteisinimas "visi taip daro". Sutikit, kad tai silpnas ir kvailas argumentas. Nėra ką kalbėti su šitaip sakančiais.
Skolinantis verslui irgi reikia turėti aiškų atsakymą į klausimą "o kas bus, jei gausis blogiau nei tikiuosi ir planuoju". Nes visada būna kažkiek kitaip, nei tikimės ir planuojame.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)