Pasirodo, skolinantis pinigų kokiam nors reikalui, bendroje sumoje skolinti pinigai neturėtų viršyti 20 proc. Viename ankstesnių įrašų savo nuomonę parašiau, kad savų lėšų reiktų turėti bent 60-70 proc. Apie tai informacijos anksčiau nebuvau radęs ar gavęs, pateikiau grynai savo nuomonę. Ką gi, kadangi gavau naujos informacijos iš pakankamai autoritetingo šaltinio, reikia pakoreguoti ir savo "labai svarbią" nuomonę.
Deja, tas šaltinis neakcentavo, verslui ar vartojimui skolinti pinigai turi sudaryti tokią dalį. Aš lieku prie savo nuomonės, kad ne daugiau 20 proc. sumos gali būti skolinamasi su vartojimu susijusiuose reikaluose. Manau, kad versle egzistuoja įvairiausios išimtys ir atvejai, kai galima dirbti vien tik su skolintais pinigais (geriausias pavyzdys - bankai, jie vien tik su klientų pinigais dirba :) ).
Ir vis tik, kodėl vartojimui skolintis iki 20 proc., o ne daugiau? Vėlgi apie tai informacijos nebuvo, todėl dalinuosi savo išvedžiojimais :), kuriais bandau paaiškinti, kodėl įsipareigojimai tampa didesni nei atrodo ir kad pavojinga skolintis daugiau nei 20 proc. Nes esant didesnei skolintų pinigų daliai tiesiog neužteks turimų lėšų padengti įsipareigojimams ir GARANTUOTAI kils problemų.
Tarkim, turime 80 Lt, pasiskoliname 20 Lt ir perkame daiktą už 100 Lt. Mūsų įsipareigojimas 20 Lt (20 proc.). Dabar įsivaizduokime, kad, neturėdami savų 80 Lt perkame tą daiktą išsimokėtinai, daiktą gavome, sutartį, kad sumokėsime, pasirašėme, pinigų (20 Lt pirmajam įnašui) pasiskolinome. Taigi, turime įsipareigojimą už 120 Lt: 100 Lt už daiktą ir 20 litų skolos. Netikėtai mūsų geradarys skolintojas pareikalavo tuos 20 Lt skubiai jam grąžinti dėl kokių nors svarbių priežasčių. Rezultatas: turime daiktą už 100 Lt ir 0 litų, o mus dar spaudžia pasiskolintus 20 Lt grąžinti. Matote, kad neturint pinigų, problema tampa ir procentaliai mažos sumos.
O įsivaizduokite, kad iškart skolinotės visą 100 Lt ir juos po to, jau kai įsigijote daiktą, skubiai pareikalavo grąžinti. Dabar problemų turite už 200 Lt - rūpestį grąžinti skolą plius rūpestį išsimokėti už įsigytą daiktą. Gerai, jei pavyko tiesiog grąžinti daiktą į parduotuvę be jokių netesybų, lieka tada tik 100 Lt problema, kurią lengvai išsprendžiate atgal atiduodami pasiskolintus pinigus (palūkanų čia nevertiname). Tačiau liekate be nieko :), ir be daikto, ir be 200 Lt problemos.
Pridėkite prie šių skaičių po tris nulius, dar įvertinkite, kaip pvz. nukrito per krizę butų kainos, įvertinkite, kad nėra taip paprasta nutraukti įsipareigojimą dėl paskolos butui, ir pagalvoję pabandykite spėti, kodėl rodos taip nelauktai netikėtai tiek daug žmonių įklimpo į bėdas dėl prisiimtų paskolų... :)
2010 m. gruodžio 16 d., ketvirtadienis
Monetizavimas ir paskolos
Tai ne taip jau dažnai sutinkamas žodis. Dažniau per žiniasklaidą galime išgirsti sąvoką "monetarinė politika", kas reiškia "pinigų politika", arba tiesiog būdai, kaip valstybė tvarkosi su pinigais. Tačiau monetarinė valstybės politika mūsų čia nedomina, nes tai beveik niekada nesusiję su tuo, kaip išsaugoti ir padidinti savo asmeninius pinigus :).
Išsamesnius monetizavimo apibrėžimus galima rasti internete anglų kalba (surinkus paieškoje "monetization"). Lietuviškai bent man nieko gero nepavyko aptikti. Kaip sakiau, tai nedažnai vartojamas terminas. Tačiau tiems, kam rūpi sava kišenė, turėtų suvokti, ką šis terminas apibūdina.
Paprastai šnekant, monetizavimas reiškia pinigų įvedimą į rinką. Tarkim, užauginome 1000 ha miško. Einame į banką ir sutariame, kad bankas mums duos tiek ir tiek pinigų už tą mišką. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paskola už užstatą, kuriai naudojami kitų žmonių sunešti pinigai. Kaip tada atsiranda nauji pinigai, kurių rinkoje dar nebuvo? Taigi, supaprastintu atveju, mes, užauginę plyname lauke brandų, gerą, vertingą mišką, turėtume eiti į centrinį šalies banką, kuris turi teisę spausdinti pinigus. Parodome jam, kad štai sukūrėme naują vertybę, kurios iki šiol nebuvo, ir norime ją monetizuoti, t.y., gauti pinigų, kuriuos naudosime kaip mainų priemonę savais reikalais, t.y., paleisime juos į rinką. Miškas pereina į centrinio banko nuosavybę kaip turtinis pagrindas padengti naujai išleidžiamus pinigus, o mes gauname pluoštą naujų kupiūrų. Galime užaugintą mišką keisti į kitų sukurtas vertybes (pvz., maistą, transportą it pan.) nenaudodami pinigų. Tai primins senų senovę, kol dar nebuvo tarpinės atsiskaitymo priemonės - pinigų - ir vykdavo tik barteriniai (prekių, paslaugų) mainai, kurie buvo nepatogūs ir iššaukė pinigų atsiradimą.
Taigi, kaip monetizavimas vyksta šiandien?
Daugeliu atvejų tai daroma sukuriant skolas. Pavyzdžiui, mes nelaukiame kol užaugs miškas. Net jo nepradedame auginti. Tiesiog įtikiname banką, kad miškas tikrai bus. Tačiau pinigų mums reikia jau dabar. Taigi, mes naujus pinigus gauname ne už sukurtą naują turtą, o už įsipareigojimą sukurti tą naują turtą, už kurį pinigus gauname jau dabar. Šis procesas vėliau ir prisideda prie krizių ir nestabilumo pasaulyje kūrimo - pinigai yra, jie panaudojami, gal tiesiog pravalgomi, o turtas, kurį įsipareigota sukurti (išauginti mišką ar sąžiningai išmokėti paskolą už naują butą ar mašiną, tai praktiškai vienas ir tas pats), ne visada būna sukuriamas. Nes dingsta motyvacija kažką daryti, kai pinigai jau yra čia ir dabar, jais galima normaliai naudotis, o ką jau ten dėl to miško... Taigi, jei pirmu atveju pinigai turėjo pagrindą (buvo padengti realiu turtu - 1000 ha miško), tai už skolas sukurti pinigai NETURI pagrindo, jie nėra niekuo padengti, nebent žmonių TIKĖJIMU, kad popieriniai lapeliai, pavadinti pinigais, išties turi vertę... Skamba juokingai, bet tai ne taip linksma, kai žinai, kad tiesa yra būtent tokia. Užtat tampa aiškiau, kodėl geriau turėti ne pinigus, o aktyvus (žr. apie juos senesnius mano įrašus), kurie generuoja pinigus.
Pavyzdys gana primityvus ir ne visai tikslus. Tačiau tikiuosi, kad pradžiai to užteks geresniam supratimui apie kiekvienam žmogui svarbų monetizavimo procesą, kaip atsiranda pinigai valstybėje (visuotinai žinomas pavyzdys - JAV), kam sukuriamos skolos tarp valstybių, galų gale, koks bankams tikslas tam tikrais periodais skolinti labai geromis sąlygomis, ir koks tikslas kai kuriuo metu visai nutraukti skolinimą (čia išvis paprastas reikalas - tai daroma tam, kad perimti valdymo, naudojimo teisę į naujai sukuriamą turtą, o jo kūrėjus įpareigoti kurti toliau naują turtą bankų naudai).
Išsamesnius monetizavimo apibrėžimus galima rasti internete anglų kalba (surinkus paieškoje "monetization"). Lietuviškai bent man nieko gero nepavyko aptikti. Kaip sakiau, tai nedažnai vartojamas terminas. Tačiau tiems, kam rūpi sava kišenė, turėtų suvokti, ką šis terminas apibūdina.
Paprastai šnekant, monetizavimas reiškia pinigų įvedimą į rinką. Tarkim, užauginome 1000 ha miško. Einame į banką ir sutariame, kad bankas mums duos tiek ir tiek pinigų už tą mišką. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paskola už užstatą, kuriai naudojami kitų žmonių sunešti pinigai. Kaip tada atsiranda nauji pinigai, kurių rinkoje dar nebuvo? Taigi, supaprastintu atveju, mes, užauginę plyname lauke brandų, gerą, vertingą mišką, turėtume eiti į centrinį šalies banką, kuris turi teisę spausdinti pinigus. Parodome jam, kad štai sukūrėme naują vertybę, kurios iki šiol nebuvo, ir norime ją monetizuoti, t.y., gauti pinigų, kuriuos naudosime kaip mainų priemonę savais reikalais, t.y., paleisime juos į rinką. Miškas pereina į centrinio banko nuosavybę kaip turtinis pagrindas padengti naujai išleidžiamus pinigus, o mes gauname pluoštą naujų kupiūrų. Galime užaugintą mišką keisti į kitų sukurtas vertybes (pvz., maistą, transportą it pan.) nenaudodami pinigų. Tai primins senų senovę, kol dar nebuvo tarpinės atsiskaitymo priemonės - pinigų - ir vykdavo tik barteriniai (prekių, paslaugų) mainai, kurie buvo nepatogūs ir iššaukė pinigų atsiradimą.
Taigi, kaip monetizavimas vyksta šiandien?
Daugeliu atvejų tai daroma sukuriant skolas. Pavyzdžiui, mes nelaukiame kol užaugs miškas. Net jo nepradedame auginti. Tiesiog įtikiname banką, kad miškas tikrai bus. Tačiau pinigų mums reikia jau dabar. Taigi, mes naujus pinigus gauname ne už sukurtą naują turtą, o už įsipareigojimą sukurti tą naują turtą, už kurį pinigus gauname jau dabar. Šis procesas vėliau ir prisideda prie krizių ir nestabilumo pasaulyje kūrimo - pinigai yra, jie panaudojami, gal tiesiog pravalgomi, o turtas, kurį įsipareigota sukurti (išauginti mišką ar sąžiningai išmokėti paskolą už naują butą ar mašiną, tai praktiškai vienas ir tas pats), ne visada būna sukuriamas. Nes dingsta motyvacija kažką daryti, kai pinigai jau yra čia ir dabar, jais galima normaliai naudotis, o ką jau ten dėl to miško... Taigi, jei pirmu atveju pinigai turėjo pagrindą (buvo padengti realiu turtu - 1000 ha miško), tai už skolas sukurti pinigai NETURI pagrindo, jie nėra niekuo padengti, nebent žmonių TIKĖJIMU, kad popieriniai lapeliai, pavadinti pinigais, išties turi vertę... Skamba juokingai, bet tai ne taip linksma, kai žinai, kad tiesa yra būtent tokia. Užtat tampa aiškiau, kodėl geriau turėti ne pinigus, o aktyvus (žr. apie juos senesnius mano įrašus), kurie generuoja pinigus.
Pavyzdys gana primityvus ir ne visai tikslus. Tačiau tikiuosi, kad pradžiai to užteks geresniam supratimui apie kiekvienam žmogui svarbų monetizavimo procesą, kaip atsiranda pinigai valstybėje (visuotinai žinomas pavyzdys - JAV), kam sukuriamos skolos tarp valstybių, galų gale, koks bankams tikslas tam tikrais periodais skolinti labai geromis sąlygomis, ir koks tikslas kai kuriuo metu visai nutraukti skolinimą (čia išvis paprastas reikalas - tai daroma tam, kad perimti valdymo, naudojimo teisę į naujai sukuriamą turtą, o jo kūrėjus įpareigoti kurti toliau naują turtą bankų naudai).
2010 m. gruodžio 14 d., antradienis
Šiek tiek apie kapitalizmą
Sako, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis. Jei taip yra, tai tam, kad geriau tvarkytumėmės su pinigais savo kišenėje ar banko sąskaitoje, turime pažinti ir pačią sistemą, kurioje gyvename. Nesirengiu čia rašyti, kas yra kapitalizmas, nes google paieškoje įrašę žodį "kapitalizmas" gausite per akis informacijos. Čia trumpai padėstysiu savo požiūrį, formuojamą visos tos informacinės lavinos. O jūs formuokite savąjį :).
Kapitalizmas idealiu atveju man patinka. Lyginant pavyzdžiui su sportinėmis bėgimo varžybomis. Yra žinoma varžybų data. Iki varžybų - bent keletas metų pasiruošimui. Dalyvauti gali visi norintys. Vieni ruošiasi rimčiau, kiti - nelabai, kiti visai nesiruošia. Atėjus varžybų dienai visi dalyviai, tokie, kokie jie yra, kiek ir kaip pasiruošę, stoja prie starto linijos. Logiškai mąstant, idealiu atveju turėtų nugalėti geriausiai pasirengęs bėgikas, kuris rimtai, sąžiningai ir atsakingai ruošėsi. Deja, realiame pasaulyje būna visko. Neskaitant atsitiktinumų, tokių kaip pvz., geriausias bėgikas per varžybas kluptelėjo ir dėl to jį aplenkė silpnesnis priešininkas. O kur dar dopingo vartojimas, užkulisiniai susitarimai su organizatoriais ar tiesiog turėtos išskirtinai geresnės sąlygos treniruotėms nei pas konkurentus... Taip ir realiame gyvenime su kapitalizmu... Vietoje realios konkurencijos kartais ji tik imituojama, kartais susitariama, kas laimės šias, o kas laimės kitas varžybas, kažkas turi išskirtinę paramą verslo vystymui, kažkam nutekinti visai kitiems tikslams skirti pinigai, perduodama vertinga slapta informacija ir t.t. Galų gale, netgi turguje nėra lygiai visiems prekiautojams vienodai gerų vietų... Ir gaunasi, kad realiame gyvenime kapitalizmas TIK IŠ DALIES įvertina žmogaus sumanumą, gebėjimus, verslumą, darbštumą ir t.t. Ir nors realus kapitalizmas man patinka mažiau nei idealus, jis man vis tiek patinka. Nes dar neatradau, kokioje kitoje ūkio (ekonomikos) sistemoje žmogus turėtų sąlygas dar geriau atskleisti, kas jis toks yra ir ką sugeba. Įsivaizduokit, pradėtų po bėgimo varžybų perskaičiuoti kažkas rezultatus: šitam dėl amžiaus, šitam dėl išsilavinimo, šitam dėl pareigų, šitam dar dėl kažko... Ir galų gale atbėgusysis pirmas lieka jei ne paskutinis, tai kažkur apie vidurį... Pabandykit pagalvoti, kas tai per ekonominės sistemos... arba jų įtaka kapitalizme.
Šių dienų kapitalistinėje santvarkoje kasdien vyksta varžybos. Jų esmė - perimti Jūsų uždirbtus pinigus. O geriausia, kai patys pinigus atiduodate. Už prekes, paslaugas, per mokesčius.
Nepamiršote, kad artėja šventės ir vyksta visokiausios akcijos? O ar pasitikrinote, kiek prieš "nuolaidų akciją" didesnio, brangesnio daikto, kurį ketinate pirkti "dėl nuolaidų", buvo pakelta kaina? Šiandien tai padaryti paprasta, tiesiog internete paieškojus, kiek toks daiktas kainuoja pasaulyje.
Todėl treniruokitės, kad neliktumėte be pinigų... Sėkmės :).
Kapitalizmas idealiu atveju man patinka. Lyginant pavyzdžiui su sportinėmis bėgimo varžybomis. Yra žinoma varžybų data. Iki varžybų - bent keletas metų pasiruošimui. Dalyvauti gali visi norintys. Vieni ruošiasi rimčiau, kiti - nelabai, kiti visai nesiruošia. Atėjus varžybų dienai visi dalyviai, tokie, kokie jie yra, kiek ir kaip pasiruošę, stoja prie starto linijos. Logiškai mąstant, idealiu atveju turėtų nugalėti geriausiai pasirengęs bėgikas, kuris rimtai, sąžiningai ir atsakingai ruošėsi. Deja, realiame pasaulyje būna visko. Neskaitant atsitiktinumų, tokių kaip pvz., geriausias bėgikas per varžybas kluptelėjo ir dėl to jį aplenkė silpnesnis priešininkas. O kur dar dopingo vartojimas, užkulisiniai susitarimai su organizatoriais ar tiesiog turėtos išskirtinai geresnės sąlygos treniruotėms nei pas konkurentus... Taip ir realiame gyvenime su kapitalizmu... Vietoje realios konkurencijos kartais ji tik imituojama, kartais susitariama, kas laimės šias, o kas laimės kitas varžybas, kažkas turi išskirtinę paramą verslo vystymui, kažkam nutekinti visai kitiems tikslams skirti pinigai, perduodama vertinga slapta informacija ir t.t. Galų gale, netgi turguje nėra lygiai visiems prekiautojams vienodai gerų vietų... Ir gaunasi, kad realiame gyvenime kapitalizmas TIK IŠ DALIES įvertina žmogaus sumanumą, gebėjimus, verslumą, darbštumą ir t.t. Ir nors realus kapitalizmas man patinka mažiau nei idealus, jis man vis tiek patinka. Nes dar neatradau, kokioje kitoje ūkio (ekonomikos) sistemoje žmogus turėtų sąlygas dar geriau atskleisti, kas jis toks yra ir ką sugeba. Įsivaizduokit, pradėtų po bėgimo varžybų perskaičiuoti kažkas rezultatus: šitam dėl amžiaus, šitam dėl išsilavinimo, šitam dėl pareigų, šitam dar dėl kažko... Ir galų gale atbėgusysis pirmas lieka jei ne paskutinis, tai kažkur apie vidurį... Pabandykit pagalvoti, kas tai per ekonominės sistemos... arba jų įtaka kapitalizme.
Šių dienų kapitalistinėje santvarkoje kasdien vyksta varžybos. Jų esmė - perimti Jūsų uždirbtus pinigus. O geriausia, kai patys pinigus atiduodate. Už prekes, paslaugas, per mokesčius.
Nepamiršote, kad artėja šventės ir vyksta visokiausios akcijos? O ar pasitikrinote, kiek prieš "nuolaidų akciją" didesnio, brangesnio daikto, kurį ketinate pirkti "dėl nuolaidų", buvo pakelta kaina? Šiandien tai padaryti paprasta, tiesiog internete paieškojus, kiek toks daiktas kainuoja pasaulyje.
Todėl treniruokitės, kad neliktumėte be pinigų... Sėkmės :).
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)