2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Mažos pajamos - ar suderinama su finansų valdymu?

Po ilgoko laiko dar vienam įrašui laikas atėjo. Vis gaudavau pastebėjimų dėl to, kad esą finansų tvarkymasis įmanomas tik turint didesnes pajamas, o štai jau esant situacijai „nuo algos iki algos“, ar kai yra vaikai arba dar sunkesnei, kai pvz. dėl namie esančių ligonių globos išlaidų pajamos atrodo dar mažesnės, esą jau niekas netinka, nei kokios nors taupymo taisyklės, ir apskritai, viskas su finansų valdymu nesąmonė ir kam tuo užsiimti. Taigi, pamėginsiu aptarti, kai žmogaus pajamos yra mažos, kaip tada yra ar turėtų būti su finansų valdymu. Visa tai siūlau aklai nepriiminėti, o gerai ir konstruktyviai kritiškai permąstyti. Konstruktyvūs pastebėjimai ir pasiūlymai yra laukiami.

Sutinku, kad yra tam tikras minimalus jei ne pragyvenimo tai bent egzistavimo lygmuo, kuriam patenkinti, vien tam kad išgyventum, reikia tam tikro kiekio resursų, kaip tam tikras maisto kiekis, pastogė, rūbai, vaistai ir panašiai. Resursų trūkumas mažina galimybes išgyventi. Visai be jokių resursų neišgyvensim, čia manau ir taip suprantama.

Resursams dėl gyvenimo ir pragyvenimo įgyti vienas iš būdų (kitų būdų čia nenagrinėsiu, nes blog‘as šiaip ar taip yra teminis, apie finansus ir jų sudedamąją dalį pinigus) yra nusipirkimas, o tam reikalinga tam tikra pinigų suma.

Bėda ta, kad kokios nors metrologiškai pagrįstos ir patikimos metodikos, kaip nustatyti tą tikrąjį minimalų lygmenį, kiek gi pakanka pinigų pragyvenimui, bent man kol kas nepavyko surasti. Taigi, čia lieka erdvė interpretacijoms, kas yra tas minimumas, vienam tai gali būti šimtas litų per mėnesį, o kitam ir dešimt tūkstančių per mėnesį, kad minimaliai pagal jo supratimą pragyvent, gali būti per mažai. Į šį klausimą čia gilintis neketinu, ne šio įrašo tema.

Toliau. Kaip bežiūrėtume, tėra du būdai mažų pajamų situacijos gerinimui. Ir tie būdai yra tie patys, kaip ir bet kokio dydžio pajamų atveju: didinti pajamas ir mažinti išlaidas.

Sutinku, kad yra situacijų, kai išlaidų mažinti rodos nėra kur, nes jų sumažinimas gresia dar didesne žala ir pražūtimi jau net nebe gyvenimo kokybei, bet net egzistencijai, pvz., atsisakymas vaistų, šildymo ir panašiai, kas gali grėsti ir gresia greitesniu sveikatos praradimu, net mirtimi. Todėl išlaidų mažinimas dešimčia procentų atidėjimams taupymui nuo bet kokių, kad ir mažiausių pajamų, turi būti labai gerai pamatuotas ir įvertintas, ar konkrečiu atveju nepridarys daugiau ir greičiau žalos, nei duos naudos.

Iš kitos pusės, lieku prie nuomonės, kad jei pajamos tarkim tik šimtas litų per mėnesį, o egzistencinių išlaidų konkrečiu atveju minimumas yra keturi šimtai litų, tai yra, trūksta dar trijų šimtų, tai atidėtieji dešimt litų IŠ ESMĖS ir taip blogos situacijos nebepablogins tiek, kad būtų reikšmingas sunkiam egzistavimui skirtumas, trūksta trijų šimtų, ar trijų šimtų dešimties litų. Koks jau skirtumas. Ar taip ar taip, vis tiek blogai.

Todėl einam prie kito situacijos gerinimo būdo – pajamų didinimo. Iš karto klausimas: ar mažų pajamų gavėjas objektyviai žiūrint tikrai yra tokios būklės, kad jam didesnės pajamos yra nepasiekiamos? Pvz., labai rimta liga, komos būsena, galų gale įvairios kūno ir proto negalios dėl didelio amžiaus ir/ar kitų faktorių, kai žmogumi jau tenka rūpintis aplinkiniams. Pvz., jei bulves pasodinsim rugpjūtį, tai tikrai mažai šansų, kad jau rugsėjį nukasim derlių, nesusirinksim net tų, ką pavėluotai subėrėm į dirvą. Taigi, jei situacija yra tokia, kad pas žmogų ir jo paties galimybės, ir jo laikas pajamų uždirbimui jau yra praeity, belieka tik užjausti ir linkėti sėkmės, kad kas nors iš šalies žmogui padės, nes pačiam tai jau tiesiog dėl laiko ir sveikatos faktorių nebepasiekiama. Tokiais atvejais nelabai yra ką patarti.

Visiems kitiems, ypač jaunesniems žmonėms, iš tokių atvejų vertėtų pasimokyti. Dar senolių išmintis sako „roges ruošk vasarą“. Arba kad kitąmet rudenį galėtume nuimti žiemkenčių derlių, tai įdirbti dirvą ir pasėti privalome jau šį rudenį ir per ateinančius metus dar papildomai prižiūrėti, kad atėjus derliaus metui, turėtume ką pjauti. O jei nepasėjome, tai kodėl pykstame ant gyvenimo ir likimo, kad dirva atėjus derliaus metui tik piktžoles užaugino? Čia kreipiu mintį link to, kai žmogus guodžiasi prarasta sveikata, dėl kurios negali uždirbti daugiau. Vėlgi, nekalbu apie atvejus, kai traumos ar kiti dalykai nutiko dėl visai kitų atvejų, kur žmogus būna niekuo dėtas ir panašiai.

Tačiau kiek atvejų, kai žmogus pats jaunystėje gyveno nekokį gyvenimo būdą, tarkim, persistengdavo su alkoholiu, arba kad ir nesilaikydavo elementariausių saugos darbe taisyklių dėl apsaugos priemonių naudojimo, o paskui, kai tai galų gale duoda rezultatą – negrįžtamai ir be laiko prarasta sveikata – tada jau matai likimas toks ir panašiai.

Kitiems belieka iš to pasimokyti, kad čia ir dabar, jei esam geroje padėtyje, geros sveikatos ir panašiai, privalome neužsiliūliuoti, kad taip visada bus. Taip visada nebus, todėl, kai yra laikas, kai yra galimybės, kai yra gerai, turime pasiruošti atsargų žiemai, tai yra, kai patys būsim be sveikatos, be darbo ir panašiai, kad turėtume resursų, iš ko prastumti bent kiek oriau sunkų metą. Tiesiog laiku turime padaryti tai ką turime, kad lengviau išgyventi prastus laikus. Tam turėję laiką bei galimybes žmonės, ir jų neišnaudoję, yra tas priminimas, kurį turime priimti kaip pamoką, o ne užsimerkti ir apsimesti, kad tai manęs neliečia ir man niekada taip nebus.

Ir kas įdomu, pasaulyje ir toje pačioje Lietuvoje yra ne vienas ir ne du atvejai, kai rodos kuo nors neįgalus ir/ar senas žmogus, prieštaraudamas visoms įmanomoms taisyklėms, ima ir savo darbo ar kitos veiklos pasiekimais įrodo, kad net esant kitiems atrodančios beviltiškos būklės galima iš jos išeiti ir savo pajamas pasididinti. Žiniasklaidoje paieškoję pavyzdžių rasite, pats asmeniškai pažįstu irgi tokių žmonių, dėl asmens duomenų apsaugos suprantama čia jų neminėsiu. Iš tokių atvejų kyla klausimas, kur vis dėl to tos ribos, neskaitant mirties, kai jau išties niekas nebeįmanoma dėl finansinės būklės pagerinimo?

Na, o jei žmogus yra daugiau mažiau tiek fiziškai, tiek protiškai sveikas ir dar darbingo amžiaus, aš asmeniškai nenoriu girdėti, kad jis ar ji neturi jokių galimybių pasiekti didesnių pajamų nei kad dabar pasiekia. Negi Lietuvoje nebeliko nei darbo, nei pinigų? Belieka keltis ir per „negaliu“ „nemoku“ „nesugebu“ ir patį baisiausią „nenoriu“ lipti ir eiti ir veikti.

Yra dar vienas faktorius, sistema, santvarka, kurioje gyvename. Kiek ji prisideda (be abejo, kad prisideda) prie galimybių didintis pajamas ir mažintis išlaidas? Visai atskira, ne šio blog‘o tema. Viena žinau – pasakę „aš nekaltas, kalta aplinka“ atiduodame galutinai visas galias sistemai elgtis su mumis kaip nori, mainais kitąsyk net iliuzijos, kad sistema mumis pasirūpins, negaudami. Taigi, kam atiduodate atsakomybę tiek mažų pajamų, tiek kitose situacijose? Aplinkai ir sistemai, ir laukiate kad kažkas jumis pasirūpins ir duos daugiau pajamų (o kodėl turėtų?), ar prisiimate atsakomybę sau ir imate veikti, ieškoti galimybių, mokytis naujų įgūdžių, dalyvauti paramos keičiant kvalifikaciją ir pan. programose ir t.t.?

Dar vienas iš dažnesnių atvejų, kai teisinamasi negebėjimu sutaupyti bei didelėmis išlaidomis, esą reikia rūpintis vaikais ar kitais artimaisiais, kas suėda daugybę pajamų ir nieko neina nei sutaupyti, nei yra laiko per rūpinimąsi jais daugiau pinigų uždirbti. Vėlgi reikia tirti konkrečius atvejus.

Jei bendrai, grįžtu prie to – kai buvo palankus metas pajamoms, t.y., dar buvo ir sveikata, ir geras pajamas nešantis darbas (jei jo nebuvo – kas draudė ieškoti, kelti kvalifikaciją, keisti profesiją ir t.t.), o vaikai dar negimę, kas tada draudė rūpintis iš anksto būsimais pokyčiais, pasikloti jiems finansinę pagalvę, kad tiems, pinigus suryjantiems pokyčiams atėjus būtų nors kiek lengviau? Kas draudė, kas neleido?

Tą patį dalyką paklausčiau trumpiau – ar užėjus tinkamam laikui buvo padaryta tai, kas turėjo būti padaryta? Ar per vasarą buvo prisiruošta atsargų žiemai? Ir kodėl kažkas kitas už jus, kai jums irgi buvo linksma smagi vasara, turėjo jums priruošti atsargų jūsų aprūpintam gyvenimui žiemą? Dar kartą pabrėžiu, ką jau minėjau aukščiau, šio klausimo jokiu būdu neužduodu tais liūdnais beviltiškais atvejais (jų mano manymu ir tam tikromis kukliomis žiniomis yra palyginti mažai), kai yra objektyvios priežastys, kai žmogus savimi niekaip negali rūpintis ir jam belieka tikėtis aplinkinių malonės ir priežiūros.

Manau, turėtume imti kiekvieną konkretų mažų pajamų atvejį ir jį nagrinėti pagal tai, ką išdėsčiau aukščiau. Nes be abejo, didesnių pajamų atveju yra lengviau. Bet tik sąlyginai. Nes jei nemoki, neturi galvoje nei įgūdžių, nei praktiškai naudojamų kasdien taupymo taisyklių, nei jų vykdymo tvarkos ir net nenori jų mokytis, tik laiko klausimas, kada reikalai bus prasti bet kokių, didelių ar mažų, pajamų atveju.

Kol kas lieku prie nuomonės, kad žmogus, kuris nepakliūna į tą nedidelį skaičių beviltiškų atvejų, kai nėra patarimo, kai jis priklausomas nuo kitų, tomis tikrai žiauriomis mažų pajamų sąlygomis išmokęs pirmąjį finansų tvarkymosi veiksmą – atsidėti ir jokiomis aplinkybėmis neišleisti dešimties procentų gautų pajamų, net lito nuo dešimties litų, ar dešimt centų nuo lito – toks žmogus, praktiškai taikydamas „didink pajamas IR mažink išlaidas“ bei toliau mokydamasis IR PRAKTIŠKAI TAIKYDAMAS finansų valdymą iš finansinių bėdų išlips. Ne per dieną ar savaitę, bet išlips. Ir gal net taps finansiškai laisvas.

2014 m. balandžio 11 d., penktadienis

Kiek už mėnesį? Ar už metus?

Atkreipiau dėmesį, kad daug tautiečių skaičiuoja savo pajamas per mėnesį. Manau, kad toks skaičiavimas daugeliu atvejų nėra tikslus ir prasmingas. Mėnuo nelygu menėsiui, pajamos gali skirtis, ir dažnai skiriasi. Arba gaunama pajamų ne už  mėnesį, o už konkretų darbą, kuris truko visai kitokį laiko periodą. Todėl siūlau pereiti prie savo visų metinių pajamų skaičiavimo. Būtent taip skaičiuojamos pajamos arba darbo pasiūlymuose įrašomas siūlomas atlyginimas (dar reikia žiūrėti, prieš ar po mokesčių, dažniau – prieš mokesčius) Vakarų šalyse.
Mano manymu, tai  sau pačiam tiksliau parodo savąsias pajamas, o paskaičiavę vidurkį, kiek vidutiniškai gauname per mėnesį, išsivaduojame nuo apgaulingų iliuzijų, kai vieną mėnesį gauname didesnes pajamas, kad jos tokios pačios yra ir visus kitus mėnesius. Juk ne paslaptis, kad ne vienas, kai atsako į klausimą apie pajamas, pasigiria (vis tie kompleksai...) didesnėmis, imdamas geriausią kažkada buvusį mėnesį. Ir taip labiau apgauna save, nenorėdamas pripažinti, kad pajamų lygis iš tiesų yra žemesnis ir ne viską šiuo metu iš tikro gali sau leisti, ką galėtum, jei nuolatos turėtum pajamas, apie kurias sakai kitiems.
Dar kitas pajamų skaičiavimas, kuris man taip pat patinka – kiek pajamų į rankas vidutiniškai ateina per darbo dieną ar darbui skirtą valandą. Čia irgi tikslesnis skaičius būtų iš duomenų apie metines pajamas, o ne savaitės ar mėnesio.
Taigi, skaičiuokime savo metines pajamas po mokesčių, taip tiksliau matysime situaciją apie savo pajamas ir per mėnesį, ir per savaitę, ir per valandą.
Tą patį siūlau daryti ir su išlaidomis. Tai padės įvertinti, kokią dalį pajamų vėl išleidžiame. Ir jei jūsų metinės išlaidos sudaro 50 proc. ir daugiau nuo metinių pajamų, jums reikėtų susimąstyti apie savo asmeninių finansų (ne)valdymą.

2014 m. vasario 28 d., penktadienis

Puikus straipsnis apie valstybės skolą, arba kodėl mūsų gyvenimas vargu ar išties gerėja

http://www.sarmatas.lt/02/kas-sudaro-valstybes-skola/

ką ir bepridėsi... Dalis dalykų, tokie kaip apie pinigų multiplikavimą, yra ir senesniuose mano įrašuose, taip vadinamos 72-iejų taisyklės, apie tai, per kiek laiko dvigubėja skolos, nerašiau, ir gerai padariau, čia tas puikiai paaiškinta, na, gero skaitymo linkiu :).

2014 m. vasario 10 d., pirmadienis

Nuostabu

kaip mūsų žiniasklaida nieko neranda vietoje ir ieško kažko užsieniuose, pagal ką sukurpia straipsnius :) Juk apie viską, kas čia prabėgomis užkabinta, net ir pas mane blog'e, nekalbant jau apie rimtesnius finansų mokytojus Lietuvoje, yra seniai ir išsamiai aprašyta...
http://www.ekonomika.lt/naujiena/kaip-elgtis-kad-niekada-neprireiktu-paskolos-48255.html?utm_source=newsletter&utm_medium=email&utm_campaign=2014-02-10&utm_content=dieninis#ixzz2swIKNHwb

2014 m. vasario 9 d., sekmadienis

Kaip neskolinti draugui?

Daugybė reklamos šiandien vilioja į paskolų spąstus, primindamos draugystes, jausmus bei žadėdamos lengvą problemų išsprendimą bei santykių su draugais išsaugojimą. Nesiimsiu šį kartą dėstyti, kodėl greitieji kreditai yra paskutinis smūgis galutiniam prasiskolinusio žmogaus žlugimui. Bet kuris protaujantis žmogus ir be manęs tą turėtų suvokti.
Šį kartą pakalbėsiu apie kitą atvejį, kai iš mūsų, nors ir nesame kokie nors kredito paslaugų teikėjai, kas nors prašo pinigų paskolinti (dažnas atvejis - be vilties atgauti), ypač jei tai mums artimi žmonės, draugai, kolegos ir t.t. Ne veltui tautos išmintis perspėja, kad jei nori susipykti - paskolink pinigų. Tačiau jei nepaskolinsi - irgi rizikuoji susipykti, o kartais to taip nesinori.
Taigi, kaip elgtis, jei koks nors jūsų pažįstamas prašo paskolinti "iki algos"? Klausimas jums patiems - o kaip norite elgtis? Norite ar nenorite skolinti? Jei norite, tai kodėl? Jei nenorite - irgi kodėl? Į šiuos klausimus turite patys sau mintyse atsakyti, kai prašytojas išdėsto savo reikalą. Taigi, bet kokiu atveju rekomenduočiau visų pirma, be jokio žodinio pažado paskolinti ir (kas dar svarbiau) be jokios akivaizdžiai sutinkančios tai padaryti kūno kalbos, nuoširdžiai išklausinėti tą žmogelį, o kas gi jam nutiko, kokiu reikalu reikia pinigų, kokiam laikui, kokiu būdu planuoja gauti pinigų skolai padengti. Svarbiausia mano manymu (galiu klysti) rodyti tikrą nuoširdumą, rūpestį jo reikalu, parodyti, kad suprantate kaip jam nelengva, taip pat manau, kad visą tą klausinėjimą, kodėl ir kam ir kuriam laikui jam reikia pinigų, padaryti taip, kad jis tai papasakotų kaip istoriją kokiam nors trečiam asmeniui, net ne jums, nes jei pamanys, kad čia jam darote anketą, kurioje reikia atsakyti tinkamai, kad jam paskolintumėte, greičiausiai nesulauksite nuoširdaus ir per daug nepagražinto atsako.
Viso to be abejo galite ir nedaryti, jei tai yra jūsų jau vienaip ar kitaip patikrintas žmogus, kuris šiaip jau įprastai neprieitų iki tiek, kad jam tektų skolintis, jei tikrai jį pažįstate ir pasitikite, jei atvejis yra išskirtinis, netikėtas, neskirtas tiesiog vartojimui ir t.t. Tik vertėtų nepamiršti, kad kada nors net ir patikimiausiu laikytas asmuo gali pavesti ir skolos niekada negrąžinti.
Mano manymu, jau pats žmogaus poreikis skolintis parodo, kad jis kažko savo gyvenime nesuvaldė, nesužiūrėjo, kad gyveno vienoje ar kitoje srity rožinėse iliuzijose. Todėl man asmeniškai iš karto kiltų klausimas, kodėl žmogus, nesugebėjęs savo asmeninių reikalų suvaldyti ir išspręsti su savomis lėšomis, tą turėtų sėkmingiau padaryti su skolintomis lėšomis? Ir kodėl aš turėčiau finansuoti jo finansinio neišprusimo klaidas bei nesugebėjimą gyventi pagal pajamas? Kad esant reikalui galėčiau (ir turėčiau moralinę teisę) į jį kreiptis pagalbos? Pala, visų pirma kokios pagalbos galima kreiptis į žmogų, kuriam pačiam reikia pagalbos (ir jei jau ne pirmą kartą?) vienoje iš jautriausių ir svarbiausių gyvenimo sričių - finansuose?
Nepamirškim, kad tokias ar panašias paslaugas, kurių galbūt mums prireiktų iš to prašančiojo paskolinti, teikia daugybė kitų žmonių, todėl kitąsyk bus pigiau, greičiau ir paprasčiau turėti reikalų su visai nepažįstamais žmonėmis iš jų tiesiog nusiperkant mums reikalingus dalykus, nei žaidžiant su mūsų brangiuoju (kitąsyk jie būna tikrai brangūs, jei daug paskolinote) skolininku.
Na, o jei vis tik nuspręsite skolinti, tai visų pirma nusiteikite, kad galbūt tuos pinigus dovanojate ir galite niekada jų nebeatgauti. Jei su tokia perspektyva sutinkate patys sau viduje - skolinkite. Nes galbūt taip ir nenutiks...
Taigi, o kaip elgtis, kai išklausėte vargšą būsimą skolininką ir nusprendėte neskolinti, tačiau norite išlaikyti bent mandagius santykius? Dabar jūsų eilė toliau rodyti nuoširdumą, tik šį kartą ne išklausant jį (tai jau padarėte), o pareiškiant, kad labai norite padėti, ir dar kaip tyčia vakar gavote atlyginimą (turbūt skolininkas tai jaučia ar žino, kad į jus kaip tik dabar kreipėsi, kad neišsisuktumėte :) ), ir kad jums būtų gera ir smagu paremti ir padėti tokiam geram žmogui kaip tas mielasis prašytojas, ir kaip tik va pas jus nėra tų pinigų, nes juos jau pervedėte, atidavėte išleidote (savo kokiam nors dideliam rimtam reikalui, pvz., vaikų studijoms, dideliam seniai planuotam pirkiniui kaip užstatą va kaip tik nešate priduoti, gydymui ir t.t., tiesiog čia jau jūsų fantazijos reikalas, galų gale, patys buvote skolingi savo kokiam giminaičiui (kurio jis nežino, kad negalėtų paklausti) ir už poros valandų susitinkate, nes jau sutarta jam atiduoti ir jis atvažiuoja iš kito miesto). Taigi, sugalvokite (gal net ir turite realią) labai svarią, rimtą, šventą priežastį, kuriai yra paskirti jūsų turimi pinigai (jokių kitų neturite, juk nesigiriate į kairę dešinę apie savo atsargas ir santaupas??) ir su didžiu apgailestavimu sakykite, ach, jei būčiau anksčiau žinojęs, kad tau gali jų reikėt, būčiau ką nors galvojęs, gal kitąsyk pasistenk kuo anksčiau man pranešt, kad tau reikia pasiskolint ir t.t. Rodykite nuoširdų norą padėti jam, nuoširdų didelį norą paskolinti ir didžiulį apgailestavimą kad šį kartą niekaip negalite to padaryti, jaučiatės dėl to kone sugniuždyti (tik nepersistenkite :) ). Na, jei labai jums to skolininko iš tiesų gaila ir tikrai norite pabūti geruoju samariečiu, tai pasiūlykite simbolinę sumą, kokios jums būtų negaila prarasti, ir tiesiog ją pasiūlykite kaip dovaną, kurios nereiks grąžinti, pvz., 10, 20, 50 litų, nežinau, galvokite pagal savo situaciją. Tokia dovana turėtų ilgam garantuoti ramybę nuo šio prašytojo, kadangi jis turėtų jaustis nepatogiai, kad jūsų paprašė, kai jūs pats turite didelių (geriausiai - didesnių ir svarbesnių už jo) reikalų ir įsipareigojimų ir vis tiek dar sugebėjote jam duoti bent kiek pinigų.
Taigi, kaip supratote, tiesiog buitinės psichologijos išmanymas ir praktikavimasis gali gerokai palengvinti bendravimą su žmonėmis, su kuriais dėl negrąžintų skolų rizikuotumėte ateityje susigadinti santykius.

Na, ir iš kitos pusės, jei vis tik norite skolintis iš artimų žmonių... Visų pirma turėkite puikią patikimo žmogaus reputaciją, jau būkite iš anksčiau daugybę kartų savo elgesiu, veiksmais ir gyvenimu įrodę, kad jūs VISADA laikotės savo duoto žodžio, VISADA ištesite tai ką pažadate ir t.t. Jei to neturite, jums tikrai geriau nesiskolinti. Taip pat:
1. Būkite dalykiški ir kuklūs, parodykite, kad iš tiesų jaučiatės nesmagiai prašydami tokio dalyko ir apsunkindami savo artimą, aiškiai ir be užuolankų išdėstykite, kam ir kiek ir kokiam laikui jums reikia pinigų.
2. Kalbėkite labai tiksliai - kam konkrečiai reikia pinigų, kokios tiksliai sumos, ir kas labai svarbu, koks jūsų konkretus, pagrįstas planas tai skolai atiduoti (be jokių "jei", "galbūt" ir panašiai), t.y., iš ko tam jūsų geradariui skolą atiduosite, kokio tam turite turto, ką galite jau dabar pasiūlyti už užstatą. Patys siūlykite pasirašyti vekselį ir pasirašykite, net jei skolintojas tikėtų jūsų žodiniu pareiškimu. Taip pasigerinsite reputaciją, kad nebijote prisiimti atsakomybės.
3. Siūlykite konkrečią datą skolai grąžinti. Aptarkite, kas bus toliau, jei sutartai datai pinigų neturėsite (nes tam tikimybė visada yra).
Konkretumas ir dar kartą konkretumas  Jei negalite šiais trimis punktais išlementi nieko konkretaus - tada jums tikrai geriau nesiskolinti. Įklimpsite į dar didesnes bėdas, nes negebėjimas konkrečiai atsakyti į mano išvardintus klausimus deja parodo negebėjimą tvarkytis su asmeniniais finansais.
Na, o jei sugebate konkrečiai atsakyti į šiuos klausimus, tada kyla klausimas - ar jums tikrai būtinai reikia skolintis? Nes panašu, kad finansus valdote, taigi, ar tikrai jums to, kam ketinate skolintis, reikia?

prisiminimui, ankstesni mano įrašai šia tema:
http://savifinansai.blogspot.com/2010/09/turek-savo-paskola-arba-dar-siek-tiek.html
http://savifinansai.blogspot.com/2010/11/psichologija-skolageda.html
http://savifinansai.blogspot.com/2010/04/ar-tikrai-reikia.html
http://savifinansai.blogspot.com/2010_05_01_archive.html
http://savifinansai.blogspot.com/2010/05/galios-supratimas.html

2014 m. sausio 21 d., antradienis

Pagaliau ir veidaknygėje... :)

šį blog'ą jau galite aplankyti ir pasidalinti su draugais facebook'e, tiesiog surinkę pavadinimą paieškoje, užduokite klausimus, komentuokite :)

2014 m. sausio 15 d., trečiadienis

Pardavėjų gudrybės 2

Retai, tačiau kartais ir masinėje žiniasklaidoje pasirodo vienas kitas vertesnis dėmesio straipsnelis, susijęs su finansų valdymu. Šia tema jau esu rašęs http://savifinansai.blogspot.com/2012_01_01_archive.html ir http://savifinansai.blogspot.com/2010/05/pardavimu-technologiju-pazinimas.html

http://www.delfi.lt/verslas/manolitai/kojiniu-eksperimentas-arba-kaip-mus-mausto-prekybininkai.d?id=63735016

Bene svarbiausias čia - paskutinis sakinys, kuriuo vadovaudamiesi išvengsim nereikalingų išlaidų. Trumpai ir aiškiai.