"Šalia kelio karčema" arba uždaras darbo ir vartojimo ratas

Tam, kad suprasti, ką toliau rašau, tikrai nereikia nei krūvos žinių (daugelis iš mūsų turimų žinių finansiniu požiūriu vis tiek yra bevertės, nes neatneša mums pajamų), nei ypatingo išsilavinimo, nei išskirtinės patirties. Prie viso to galima prieiti tiesiog sveikai, logiškai samprotaujant.
Taigi, keletas pastebėjimų.
Senesniame įraše http://savifinansai.blogspot.com/2010/08/is-ko-prasideda-ukis-ekonomika-ir.html rašiau apie tai, nuo ko prasideda visas šiuolaikinis ūkis (gerai - būkim pasikėlę ir vadinkim tai ekonomika :) ). Tęsiant mintį, visuomenė (kaip seniau, net ir labai seniai, taip ir dabar) pasiskirsčiusi į dvi dalis: 1. tie, kas realiai valdo šios žemės išteklius (jų yra mažuma, daugiausiai - keli procentai visų žemės gyventojų); 2. tie, kas šios žemės išteklių nevaldo, ir tam, kad išgyventų, turi kažkaip verstis, kad gautų 1-osios visuomenės dalies valdomų išteklių dalį savo ir savo artimųjų poreikiams patenkinti.
Vargu ar tas, kas turi savo rankose REALIĄ galią, išreikštą ištekliais, ir dėl to galintis daryti įtaką į politinę, finansinę, karinę ir kitokią bet kokios šalies sritį, kada nors norės šitokio dalyko atsisakyti...
Tačiau tam, kad antroji visuomenės dalis išgyventų ir tuo pačiu kurtų 1-ajai reikalingus produktus ir paslaugas, reikia nori nenori dalį išteklių perleisti į 2-os visuomenės dalies rankas. Ir taip, per ilgesnį laiką reali galia atitektų antrajai visuomenės grupei. Jei tik šioji bus sumani, protinga, taupi, kantri, besimokanti ir taip toliau. Todėl kažkada šalia dvarų ir buvo steigiamos karčemos (ir jas galėjo steigti ne bet kas, tiesiog šiaip sumąstęs), kad samdinys, gavęs iš pono auksiną, jį ne sutaupytų ir investuotų ir galų gale pats pasidarytų panašiu ponu, o tiesiog pragertų to paties pono karčemoje :). Ir kitą dieną vėl viskas liktų taip, kaip buvę - ponui sugrįžta jo ištekliai tiek pinigine prasme (pinigėlis už samanę), tiek fizinio darbo jėgos prasme (samdinys ateis dirbti, nes jam vėl reikia pinigų, tik šį kartą gal smuklę aplenks, bet užsuks jis ar jo pati į ponui ar jo partneriui priklausančią krautuvę savo buičiai reikiamų daiktų...).
Šiandien tai irgi vyksta visu pajėgumu. Ką uždirbame, tą išleidžiame ir dar pasiskoliname. Smegenys dirba tik tokiu režimu - kaip čia ir dabar išvengti skausmo ir nemalonių pojūčių bei gauti pasitenkinimo jausmą. Kas iš to seka, kaip tai susiję su vartojimu - gal neverta man plėstis, bet kuriam skaitytojui manau taip yra suprantama ir kasdien patiriama...
Vienintelis išteklius, ką gauna dirbanti visuomenės antroji dalis - popieriniai pinigai. Apie jų (ne)vertingumą irgi jau esu rašęs. Ir nemanau, kad iš esmės šioje sistemoje kas nors pasikeis. Gal tik atsiras vienas kitas žmogus, kuris, imdamasis atsakomybės už savo gerbūvį, finansinį išprusimą ir turėdamas didelį norą ištrūkti iš šito darbo/vartojimo rato, ką nors pakeis savo gyvenime, kad taptų savo gyvenimo tikru šeimininku.