Taupymas

Viename kažkuriame iš gerokai ankstesnių įrašų esu užsiminęs ir apie taupymą. Kuo toliau žiūrinėju po esamos sistemos, kurioje gyvename, užkaborius, tuo net ir tokia banali tema kaip taupymas, nebeatrodo tokia paprasta.
Klasikinis supratimas - dirbam daug ir sunkiai, uždirbam pinigų, išleidžiam mažiau, ir tik tam, kam būtinai reikia, ir būtinai atidedam, taupom kokiam nors tikslui. Norim kuo daugiau sutaupyti? Reiškia, reikia kuo daugiau uždirbti ir kuo mažiau išleisti, tuo didesnis skirtumas mūsų naudai liks pas mus. Ir nieko prasto tokiame supratime ir gyvenimo būde neprimąstysim. Jei norim apsieiti be rūpesčių su skolų grąžinimais (draugams, bankams), turim sugebėti savo pajamas ir išlaidas tvarkyti taip, kad pajamos viršytų išlaidas.
Esam sistemoje ne vieni. O sistemoje - kas vienam pajamos, tas kitam - išlaidos. Todėl būtų labai įdomu, jei staiga visi sutartinai imtų taupyti, tarkim, po 20 proc. nuo savo pajamų. Ir dar nutartų taupyti 10 metų, ir sutaupytą sumą kokiems nors tikslams išleisti ne anksčiau kaip po kokių 15-os metų. Pamėginkit patys su įvairiais skaičiais pažaisti, kiek kasmet pinigų būtų įšaldyta pas žmones kojinėse (kiek dar yra pasitikinčių bankais? :))) ). O jei žmonės dėl didesnių santaupų imtų ne tik stengtis daugiau UŽdirbti (kam daugiau dirbti, jei NEUŽdirbi daugiau?) bet ir mažiau išleisti? Atidžiau rinktųsi prekes ir paslaugas, rinktųsi ilgaamžius, kokybiškus daiktus, atsisakytų nereikalingų ir netgi žalingų produktų, galvotų, ko būtinai reikia, o be ko galima ir apsieiti? Tada būtų... teisingai, vartojimo sumažėjimas. Kristų gamyba, sumažėtų darbo, taigi, nebebūtų kaip daugiau uždirbti ir sutaupyti, nes vartojama mažiau. Ir vėl krizė... Mintį manau supratot. Apie tokias ūkio (nelietuviškai - ekonomikos) augimo/kritimo spirales keletas ekonomistų yra kažką rašę. Bendrai tai yra žinoma kaip taupymo paradoksas. Mums kol kas tiek ir tereikia - kad įsivaizduotume ir suprastume, kad visuotinis taupymas esamoje ūkio santvarkoje nėra ir nebus skatinamas (nebent tuščiais šūkiais). Nes tikras taupymas reikštų esamos santvarkos ūkio augimo stabdymą. Iš to visai įdomi išvada - taupyti tarsi apsimoka, nes visuomenės dauguma netaupo, o išleidžia, todėl belieka jų išleidžiamus pinigus priglausti, suteikiant išleidžiantiems tai, ko jie siekia įsigyti.
Taigi, dauguma netaupo. Valstybė taip pat. Vos tik kas - skubama skolintis. O skolinimasis (apie tai yra daug senesnių įrašų, kartu ir apie pinigų masės augimą) didina pinigų masę, taigi, tuo pačiu ir infliaciją. Tai yra viena priežasčių, kodėl, taupant pinigais, sukaupta suma gana sparčiai praranda vertę.
Šiuo metu ūkyje esanti spiralė veikia daugiau mažiau taip: dėl infliacijos auga pinigų masė, todėl jai pasivyti reikia didint parduodamos produkcijos kainas (arba mažint gamybos sąnaudas, kas gana lengvai daroma darbuotojų sąskaita) ir tuo pačiu dar priversti, kad žmonės tai naudotų (net ir neturėdami stabilių pajamų, imtų paskolas, pirktų, vartotų, "atsinaujintų"). Pinigų masę didina paskolų sistema, pradedant valstybe ir baigiant eiliniu jos piliečiu su paskola būstui ar kam kitam. Reikalingų išgyvenimui (būstas, vanduo, elektra, šildymas, maistas, transportas) išlaidų kainos taip pat nuolat didinamos. Galima labai daug ir smulkiai įsileisti, kas ir kaip vyksta, nes ką rašau, tai išties gan paviršutiniškai tik užgriebiau. Kam įdomu, susirasit ir išsiaiškinsit ir patys :). Grįžtu prie to, kad visas šis, kasdien aplinkui mus vykstantis ir su mumis susijęs procesas yra greitesnis už taupymą. Tai reiškia, kad, tarkim apie 2000 Lt į rankas gaunantis žmogelis, kas mėnesį atidėdamas po 10 proc. (200 litų) taupymui po pvz. 15 metų turės 36 000 litų. Ką su tiek pinigų šiandien galima labai ženklaus nuveikti (šiaip manau, kad galima, bet čia kiekvienam pačiam reikia ieškoti atsakymų...)? O po 15-os metų, įvertinus infliaciją? Aišku, galima taupymui skirti nuo tų 2000-čių po 1000 litų kas mėnesį, tada po 15 metų turėsim 180 000 litų. Jau šis tas, ar ne? Tik į klausimą, kaip gyventi 15-a metų kas mėnesį pragyvenimui teskiriant kitus 1000 litų, kurių turi užtekti būstui, maistui, drabužiams, transportui, medicinai, šeimai ir t.t., atsakinėti nesiimu :)))). Taigi, kuo mažesnė suma bus skirta taupymui, tuo mažiau ir sutaupysim, logiška :). Dar pridėkim infliaciją. Na, ir pamėginkim suvokti pačią sistemą, kaip ji veikia, kodėl skatina vartojimą, o ne taupymą bei racionalų išteklių "tiek, kiek būtinai reikia" naudojimą.
Prašosi tokia išvada - esamais laikais ir esamoje sistemoje pinigų kaip tokių taupymas deja nėra super pati nuostabiausia išeitis norint po keleto metų įsigyti kokį nors brangų didelį pirkinį. Yra daug faktorių (neskaitant mūsų pačių įpročių), trukdančių sukaupti reikiamą pinigų sumą. Taupymas skolinimųsi paremtoje sistemoje nėra ta vertybė, kurią norėtų, kad turėtumėte. Geriau, kad tiesiog pasiskolintumėte ir dirbtumėte dėl skolos atidavimo.
Tačiau lieku prie nuomonės, kad sugebėjimas taupyti, kaip ir sugebėjimas uždirbti daugiau, o išleisti mažiau, blogiausiu atveju tiek, kiek uždirbai, apsieinant be svetimų, skolintų pinigų, yra vertybė kasdieniniame žmonių gyvenime (verslo reikalų čia nepainioju). Tai sugebantys žmonės visada turės daugiau galimybių išlikti prie bet kokio sudėtingumo sąlygų.
Na, o tokį ilgą įrašą rašiau kaip šiokią tokią įžangą į tolesnius įrašus, kuriuose pamėginsiu daugiau panagrinėti apie tai, kaip išsaugoti tai ką uždirbame. Iš anksto įspėju, kad nieko stebuklingo ir paguodžiančio tuose įrašuose nebus :).