Tęsiam banalią NT temą :)

Sveikoje normalioje visuomenėje tokios tvarkos niekas negalėtų nė susapnuoti. Ir koks skirtumas, kaip yra likusiame pasaulyje, jei mūsų kieme, toje pačioje mieloje Lietuvėlėje yra tokios nesąmonės. Ir beveik visiems tai yra normalu (kitaip sakant, dzin), na, nebent patiems skolininkams gal rūpi, ar taip iš tikro gali būti. Žiūrėkim ir mąstykim paprastai. Išjunkim apsimetančius protingais idiotus analitikus iš TV ekranų ir saugokimės jų kalbų. Tarkim, sumąstė žmogelis, kad jam labai reikia įsigyti butą. Na taip reikia, kad jau naktimis nebemiega. O pinigų savų nėra. Nuėjo tada žmogelis į banką. O tas geras visiems buvo ir kiekvienam kvailam ubagui po pusę milijono iki grabo lentos skolindavo. Ir gavo paskolą, tarkim, kokius porą šimtą tūkstančių kukliai dėžutei beprotnamyje, t.y., daugiabutyje įsigyti. Na, sumokėjo jis tą porą šimtų gabalų. Atėjo pabaisa Krizė, atėmė iš žmogelio darbą. Bankas irgi atėjo, paprašė paskolos atgal. Žmogelis sako – neturiu darbo, taigi nėra ir pinigų. Bankas – parduok savo butuką ir atsiskaitysi. Žmogelis ėmė ir pardavė. Bet baisioji Krizė suėdė dideles butų kainas ir žmogelis, pagyvenęs už skolintus porą šimtų tūkstančių įsigytame bute, po poros metų pardavė tą butą už visus šimtą. Ir liko bankui skolingas dar 65 000, mat šį tą jau gražinęs buvo. Nei buto, nei darbo, tik skola. Kur čia nesąmonė? Pats kaltas, kad žioplas buvo ir bankui į vergiją parsidavė? Palaukit, nesmerkit, čia ir patys galėjot atsirasti, ar jūsų artimieji. Geriau pasimokykit iš svetimų klaidų ir kitus paprotinkit, ypač jaunąją kartą, kuri po kelių metų eis skolintis. Manau, didžiausia nesąmonė yra ta, kad žmogelis pirko, o paskui pardavė vieną ir tą patį butą. Na, gal kiek ir patrynė tą butuką per porą metų (kas vadinama nusidėvėjimu), gal kokį tūkstantėlį vieną kitą naujam šeimininkui reikės, o gal ir nereikės įdėti, kad atstatytų butą į pradinę būklę. Panašiais atvejais nusidėvėjimo suma yra niekingai maža, kad į ją kreipti dėmesį. Prie esmės – butas tai tas pats, tik jo kaina kita. Tačiau ar butas nuvertėjo (per porą metų išvirto sienos, iškrito langai, supuvo visas namas?), ar pinigai? Sutikit, butas koks buvo, toks liko. Tik pinigai atėjus krizei (kas matė, kaip ji ėjo?) pasidarė (savaime pasidarė?) vertingesni. Tai kodėl mūsų šalyje tokia keista tvarka – bankas duoda mažai vertingus pinigus, o atgal jau nori tokio paties kiekio, bet iš tiesų visai kitos, jau didesnės vertės pinigų. Tik apie tą vertę – nei pusės žodžio. Taigi daiktas tai vienas ir tas pats koks buvo, toks ir liko. Piniguose taigi negyvensi, jų nesuvalgysi, jais nevažiuosi, jų kaip tokių išvis nereikia, reikia to, ką galimą už juos įsigyti. Logiška būtų taip: jei jau davei žmogui pinigų butui įsigyti, tai būk mielas ir pasiimk atgal tik tą daiktą, už kurį davei pinigus, jei pačių pinigų skolininkas neturi. Už daikto nusidėvėjimą blogiausiu atveju gali pareikalauti iš to žmogelio dar susimokėti. Bet tai viskas, į ką bankas turi turėti teisę. Tai, kas įvyko ir tebevyksta, yra įteisintas apiplėšimas (reikalavimas gražinti paskolintą pinigų kiekį niekaip neatsižvelgiant į to kiekio vertę (apie pinigų vertę yra ankstesnis iš įrašų)), o nesąmonė tai, kad mes, visuomenė, tai laikome normaliu ir savaime suprantamu dalyku. Beje, bankai dažnu atveju apskaičiuoja paskolas taip, kad žmogus sumokėtų ne tik pinigų kiekį, palūkanas, bet ir jų nuvertėjimą. Apie tai irgi esu rašęs.