Puikus straipsnis apie tai, kaip "turtas" žlugdo gyvenimus

"Drąsių neišmanėlių šiandien laukia ne reketas, kaip anuomet, o finansiniai spąstai. Neįmanoma į juos neįkliūti, kai nieko neišmanydamas apie bankininkystę imi kreditus ir galvoji, kad klestėsi."

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/jei_zvaigzdes_krito_kaip_isgyveno_eiliniai/

Žadėta knygelė apie savų finansų tvarkymąsi

Tesiu, ką žadėjau. Knygelė parengta.
Ši knygelė jums bus išskirtinai naudinga dėl to, kad joje rasite tai, ko nerašo daugelis net ir garsių finansų mokytojų. Joje rasite atsakymus KAIP PRAKTIŠKAI tvarkytis su savo finansais.
Skaitykite. Nemokamai. PDF formatu. Tam paspauskite nuorodą ir parsisiųskite PDF failą. On-line režimu gali nerodyti lietuvybės, parsisiuntus turi rodyti gerai:
NEMOKAMA savų finansų knygelė

Verti dėmesio vaizdo įrašai

dalinuosi vieno seminaro vaizdo įrašu, dvi dalys ir klausimų atsakymų sesija. Taip taip. Ilgoki. Taip taip. Nėra laiko, nėra kantrybės. O gerai gyventi norite? Tai raskite ir laiko, ir kantrybės.

pirma dalis
https://www.youtube.com/watch?v=Hnv3Uk0S_XA
antra dalis
https://www.youtube.com/watch?v=kNgcdVvQryg
klausimai atsakymai
https://www.youtube.com/watch?v=i1oN_yeHiPA

taip pat skaitykite
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/mokslas/mokslas/sesios_klaidos_tvarkant_savo_pinigus/
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/mokslas/mokslas/kodel_svajojame_laimeti_milijona_ir_nieko_neveikti/ 

Taip pat paskaitykite, kai sugalvosite skolintis...

http://lidzita.popo.lt/2016/02/26/nemokumas-smerkti-ar-atleisti/

Perspėjimas reklamišiams

Reklaminiai komentarai po blog'o įrašais, kuriuose yra paslėptos nuorodos į kitus puslapius, yra ir bus trinami.

Apie pasigirstančius siūlymus panaikinti grynuosius pinigus

Kartas nuo karto išgirstu minčių, kad reikėtų galų gale uždrausti naudoti grynus pinigus. Apie tariamas to naudas nematau prasmės rašyti. Nes visiems, svaigstantiems apie grynųjų panaikinimo naudą siūlau įsivaizduoti tokią, panašią į šiuo metu Graikijoje vykstančią situaciją. Tarkim, grynieji panaikinti. Tai reiškia, visi jūsų pinigai yra kokio nors banko kokioje nors sąskaitoje. Ir tarkim, kad kilo (ne)eilinė bankų krizė, ir ja prisidengdami bankai apriboja atsiskaitymus. Kaip jums patinka. Jūs pinigų turite, jie kaip ir yra jūsų sąskaitoje, tik jais pasinaudoti, nusipirkti maisto, sumokėti komunalinius ir kitus mokesčius, įsipilti kuro negalite. Ir taip ne vieną savaitę ar mėnesį. Jei tebecirkuliuoja grynieji ir jūs pakankamai protingi kad turite jų atsargų, jums ne dėl jūsų kaltės kilusios bankų krizės yra dzin, išgyvensite. Na, o jei norite su bankais solidarizuotis ir padėti jiems spręsti ne dėl jūsų kilusias krizes ir kentėti dėl negalėjimo naudotis SAVO pinigais, tai kuo skubiau atsisakykite jau dabar turimų grynųjų ir juos laikykite bankuose. Sėkmės.

Nusimato santrauka apie savų pinigų tvarkymą

Sveiki, šio blog'o skaitovai. Rengiu nedidelę knygelę ne knygelę, brošiūrą ne brošiūrą, kurioje kuo trumpiau ir kuo paprasčiau išdėstysiu šiuo metu atskiruose viso blog'o straipsniuose išmėtytas asmeninių pinigų tvarkymo idėjas. Tikiu, kad jums tai padės greičiau ir patogiau susipažinti ir pritaikyti praktiškai pinigų tvarkymo žinias.   Terminų nesu niekam įsipareigojęs jokių, tikiuosi dar šiemet jūs ją galėsite atsisiųsti ir skaityti, be abejo, nemokamai :).

Mažos pajamos - ar suderinama su finansų valdymu?

Po ilgoko laiko dar vienam įrašui laikas atėjo. Vis gaudavau pastebėjimų dėl to, kad esą finansų tvarkymasis įmanomas tik turint didesnes pajamas, o štai jau esant situacijai „nuo algos iki algos“, ar kai yra vaikai arba dar sunkesnei, kai pvz. dėl namie esančių ligonių globos išlaidų pajamos atrodo dar mažesnės, esą jau niekas netinka, nei kokios nors taupymo taisyklės, ir apskritai, viskas su finansų valdymu nesąmonė ir kam tuo užsiimti. Taigi, pamėginsiu aptarti, kai žmogaus pajamos yra mažos, kaip tada yra ar turėtų būti su finansų valdymu. Visa tai siūlau aklai nepriiminėti, o gerai ir konstruktyviai kritiškai permąstyti. Konstruktyvūs pastebėjimai ir pasiūlymai yra laukiami.

Sutinku, kad yra tam tikras minimalus jei ne pragyvenimo tai bent egzistavimo lygmuo, kuriam patenkinti, vien tam kad išgyventum, reikia tam tikro kiekio resursų, kaip tam tikras maisto kiekis, pastogė, rūbai, vaistai ir panašiai. Resursų trūkumas mažina galimybes išgyventi. Visai be jokių resursų neišgyvensim, čia manau ir taip suprantama.

Resursams dėl gyvenimo ir pragyvenimo įgyti vienas iš būdų (kitų būdų čia nenagrinėsiu, nes blog‘as šiaip ar taip yra teminis, apie finansus ir jų sudedamąją dalį pinigus) yra nusipirkimas, o tam reikalinga tam tikra pinigų suma.

Bėda ta, kad kokios nors metrologiškai pagrįstos ir patikimos metodikos, kaip nustatyti tą tikrąjį minimalų lygmenį, kiek gi pakanka pinigų pragyvenimui, bent man kol kas nepavyko surasti. Taigi, čia lieka erdvė interpretacijoms, kas yra tas minimumas, vienam tai gali būti šimtas litų per mėnesį, o kitam ir dešimt tūkstančių per mėnesį, kad minimaliai pagal jo supratimą pragyvent, gali būti per mažai. Į šį klausimą čia gilintis neketinu, ne šio įrašo tema.

Toliau. Kaip bežiūrėtume, tėra du būdai mažų pajamų situacijos gerinimui. Ir tie būdai yra tie patys, kaip ir bet kokio dydžio pajamų atveju: didinti pajamas ir mažinti išlaidas.

Sutinku, kad yra situacijų, kai išlaidų mažinti rodos nėra kur, nes jų sumažinimas gresia dar didesne žala ir pražūtimi jau net nebe gyvenimo kokybei, bet net egzistencijai, pvz., atsisakymas vaistų, šildymo ir panašiai, kas gali grėsti ir gresia greitesniu sveikatos praradimu, net mirtimi. Todėl išlaidų mažinimas dešimčia procentų atidėjimams taupymui nuo bet kokių, kad ir mažiausių pajamų, turi būti labai gerai pamatuotas ir įvertintas, ar konkrečiu atveju nepridarys daugiau ir greičiau žalos, nei duos naudos.

Iš kitos pusės, lieku prie nuomonės, kad jei pajamos tarkim tik šimtas litų per mėnesį, o egzistencinių išlaidų konkrečiu atveju minimumas yra keturi šimtai litų, tai yra, trūksta dar trijų šimtų, tai atidėtieji dešimt litų IŠ ESMĖS ir taip blogos situacijos nebepablogins tiek, kad būtų reikšmingas sunkiam egzistavimui skirtumas, trūksta trijų šimtų, ar trijų šimtų dešimties litų. Koks jau skirtumas. Ar taip ar taip, vis tiek blogai.

Todėl einam prie kito situacijos gerinimo būdo – pajamų didinimo. Iš karto klausimas: ar mažų pajamų gavėjas objektyviai žiūrint tikrai yra tokios būklės, kad jam didesnės pajamos yra nepasiekiamos? Pvz., labai rimta liga, komos būsena, galų gale įvairios kūno ir proto negalios dėl didelio amžiaus ir/ar kitų faktorių, kai žmogumi jau tenka rūpintis aplinkiniams. Pvz., jei bulves pasodinsim rugpjūtį, tai tikrai mažai šansų, kad jau rugsėjį nukasim derlių, nesusirinksim net tų, ką pavėluotai subėrėm į dirvą. Taigi, jei situacija yra tokia, kad pas žmogų ir jo paties galimybės, ir jo laikas pajamų uždirbimui jau yra praeity, belieka tik užjausti ir linkėti sėkmės, kad kas nors iš šalies žmogui padės, nes pačiam tai jau tiesiog dėl laiko ir sveikatos faktorių nebepasiekiama. Tokiais atvejais nelabai yra ką patarti.

Visiems kitiems, ypač jaunesniems žmonėms, iš tokių atvejų vertėtų pasimokyti. Dar senolių išmintis sako „roges ruošk vasarą“. Arba kad kitąmet rudenį galėtume nuimti žiemkenčių derlių, tai įdirbti dirvą ir pasėti privalome jau šį rudenį ir per ateinančius metus dar papildomai prižiūrėti, kad atėjus derliaus metui, turėtume ką pjauti. O jei nepasėjome, tai kodėl pykstame ant gyvenimo ir likimo, kad dirva atėjus derliaus metui tik piktžoles užaugino? Čia kreipiu mintį link to, kai žmogus guodžiasi prarasta sveikata, dėl kurios negali uždirbti daugiau. Vėlgi, nekalbu apie atvejus, kai traumos ar kiti dalykai nutiko dėl visai kitų atvejų, kur žmogus būna niekuo dėtas ir panašiai.

Tačiau kiek atvejų, kai žmogus pats jaunystėje gyveno nekokį gyvenimo būdą, tarkim, persistengdavo su alkoholiu, arba kad ir nesilaikydavo elementariausių saugos darbe taisyklių dėl apsaugos priemonių naudojimo, o paskui, kai tai galų gale duoda rezultatą – negrįžtamai ir be laiko prarasta sveikata – tada jau matai likimas toks ir panašiai.

Kitiems belieka iš to pasimokyti, kad čia ir dabar, jei esam geroje padėtyje, geros sveikatos ir panašiai, privalome neužsiliūliuoti, kad taip visada bus. Taip visada nebus, todėl, kai yra laikas, kai yra galimybės, kai yra gerai, turime pasiruošti atsargų žiemai, tai yra, kai patys būsim be sveikatos, be darbo ir panašiai, kad turėtume resursų, iš ko prastumti bent kiek oriau sunkų metą. Tiesiog laiku turime padaryti tai ką turime, kad lengviau išgyventi prastus laikus. Tam turėję laiką bei galimybes žmonės, ir jų neišnaudoję, yra tas priminimas, kurį turime priimti kaip pamoką, o ne užsimerkti ir apsimesti, kad tai manęs neliečia ir man niekada taip nebus.

Ir kas įdomu, pasaulyje ir toje pačioje Lietuvoje yra ne vienas ir ne du atvejai, kai rodos kuo nors neįgalus ir/ar senas žmogus, prieštaraudamas visoms įmanomoms taisyklėms, ima ir savo darbo ar kitos veiklos pasiekimais įrodo, kad net esant kitiems atrodančios beviltiškos būklės galima iš jos išeiti ir savo pajamas pasididinti. Žiniasklaidoje paieškoję pavyzdžių rasite, pats asmeniškai pažįstu irgi tokių žmonių, dėl asmens duomenų apsaugos suprantama čia jų neminėsiu. Iš tokių atvejų kyla klausimas, kur vis dėl to tos ribos, neskaitant mirties, kai jau išties niekas nebeįmanoma dėl finansinės būklės pagerinimo?

Na, o jei žmogus yra daugiau mažiau tiek fiziškai, tiek protiškai sveikas ir dar darbingo amžiaus, aš asmeniškai nenoriu girdėti, kad jis ar ji neturi jokių galimybių pasiekti didesnių pajamų nei kad dabar pasiekia. Negi Lietuvoje nebeliko nei darbo, nei pinigų? Belieka keltis ir per „negaliu“ „nemoku“ „nesugebu“ ir patį baisiausią „nenoriu“ lipti ir eiti ir veikti.

Yra dar vienas faktorius, sistema, santvarka, kurioje gyvename. Kiek ji prisideda (be abejo, kad prisideda) prie galimybių didintis pajamas ir mažintis išlaidas? Visai atskira, ne šio blog‘o tema. Viena žinau – pasakę „aš nekaltas, kalta aplinka“ atiduodame galutinai visas galias sistemai elgtis su mumis kaip nori, mainais kitąsyk net iliuzijos, kad sistema mumis pasirūpins, negaudami. Taigi, kam atiduodate atsakomybę tiek mažų pajamų, tiek kitose situacijose? Aplinkai ir sistemai, ir laukiate kad kažkas jumis pasirūpins ir duos daugiau pajamų (o kodėl turėtų?), ar prisiimate atsakomybę sau ir imate veikti, ieškoti galimybių, mokytis naujų įgūdžių, dalyvauti paramos keičiant kvalifikaciją ir pan. programose ir t.t.?

Dar vienas iš dažnesnių atvejų, kai teisinamasi negebėjimu sutaupyti bei didelėmis išlaidomis, esą reikia rūpintis vaikais ar kitais artimaisiais, kas suėda daugybę pajamų ir nieko neina nei sutaupyti, nei yra laiko per rūpinimąsi jais daugiau pinigų uždirbti. Vėlgi reikia tirti konkrečius atvejus.

Jei bendrai, grįžtu prie to – kai buvo palankus metas pajamoms, t.y., dar buvo ir sveikata, ir geras pajamas nešantis darbas (jei jo nebuvo – kas draudė ieškoti, kelti kvalifikaciją, keisti profesiją ir t.t.), o vaikai dar negimę, kas tada draudė rūpintis iš anksto būsimais pokyčiais, pasikloti jiems finansinę pagalvę, kad tiems, pinigus suryjantiems pokyčiams atėjus būtų nors kiek lengviau? Kas draudė, kas neleido?

Tą patį dalyką paklausčiau trumpiau – ar užėjus tinkamam laikui buvo padaryta tai, kas turėjo būti padaryta? Ar per vasarą buvo prisiruošta atsargų žiemai? Ir kodėl kažkas kitas už jus, kai jums irgi buvo linksma smagi vasara, turėjo jums priruošti atsargų jūsų aprūpintam gyvenimui žiemą? Dar kartą pabrėžiu, ką jau minėjau aukščiau, šio klausimo jokiu būdu neužduodu tais liūdnais beviltiškais atvejais (jų mano manymu ir tam tikromis kukliomis žiniomis yra palyginti mažai), kai yra objektyvios priežastys, kai žmogus savimi niekaip negali rūpintis ir jam belieka tikėtis aplinkinių malonės ir priežiūros.

Manau, turėtume imti kiekvieną konkretų mažų pajamų atvejį ir jį nagrinėti pagal tai, ką išdėsčiau aukščiau. Nes be abejo, didesnių pajamų atveju yra lengviau. Bet tik sąlyginai. Nes jei nemoki, neturi galvoje nei įgūdžių, nei praktiškai naudojamų kasdien taupymo taisyklių, nei jų vykdymo tvarkos ir net nenori jų mokytis, tik laiko klausimas, kada reikalai bus prasti bet kokių, didelių ar mažų, pajamų atveju.

Kol kas lieku prie nuomonės, kad žmogus, kuris nepakliūna į tą nedidelį skaičių beviltiškų atvejų, kai nėra patarimo, kai jis priklausomas nuo kitų, tomis tikrai žiauriomis mažų pajamų sąlygomis išmokęs pirmąjį finansų tvarkymosi veiksmą – atsidėti ir jokiomis aplinkybėmis neišleisti dešimties procentų gautų pajamų, net lito nuo dešimties litų, ar dešimt centų nuo lito – toks žmogus, praktiškai taikydamas „didink pajamas IR mažink išlaidas“ bei toliau mokydamasis IR PRAKTIŠKAI TAIKYDAMAS finansų valdymą iš finansinių bėdų išlips. Ne per dieną ar savaitę, bet išlips. Ir gal net taps finansiškai laisvas.