Psichologija: skola = gėda

Ne viename įraše minėjau, kad daug mūsų veiksmų ir sprendimų įtakoja mūsų jausmai, emocijos, įsitikinimai ir t.t. Logikos ir racionalumo tame būna mažai. Todėl kaip pasisaugoti pavojaus ir pastovaus psichologinio spaudimo, kad esi skolingas? Gana paprastas dalykas tam užbėgti už akių - nesiskolinti visai. Tačiau tokį paprastą dalyką sunku padaryti, kai aplink vienaip ar kitaip gyvuoja ir yra skatinama vartojimo kultūra, o beveik visi pažįstami seniai pasiskolinę (gerai dar, jei ne prasiskolinę :))) ) ir apsimeta, kad tai nekelia jokių problemų.
Mūsų mintys įtakoja mūsų veiksmus, todėl mintys apie paskolas turėtų sietis visų pirma su pavojumi, kad tai toli gražu ne vien gėris ir gyvenimas be rūpesčių.
Manau, kad norą skolintis ir skolos turėjimą vertėtų susieti su nepilnavertiškumu, profesinių ir finansinių įgūdžių stoka, galų gale, su atsakomybės trūkumu ir paprasčiausia gėda: jei skoliniesi, reiškia nesugebi verstis su tuo ką turi, nesugebi sugalvoti pelningų idėjų ar rasti geresnį darbą, kad patenkintum išaugusius materialinius poreikius. Ir dar blogiau - jei skoliniesi (ypač vartojimui), tai tikriausiai neturi motyvacijos ir noro mokytis, ugdyti savo sugebėjimus, kurie su laiku atneštų didesnes pajamas.
Skola savo esme yra panaši į atvejį, jei pirmokui būtų išduodamas vidurinės mokyklos baigimo atestatas. Na, tiesiog šiaip, iš anksto. Juk vis tiek mokysis, baigs...gal... O iš kur jam bus motyvacija mokytis kuo geriau, siekti žinių savo ateities kūrimui, kai po kelių metų supras, kad atestatą jau turi?
Ankstesniuose įrašuose apie tai esu daugiau rašęs, taip pat ir apie atvejus, kada mano manymu galima ir pasiskolinti. Tai pasikartosiu - skolinimasis nėra vien tik blogybė, tačiau tai nėra kažkokia absoliuti gėrybė, į kurią verta įpulti. Ir jei į ją puoli, reiškia, kažkas yra negerai, visų pirma, mintyse...

Seniai žadėtas straipsnelis apie procentus

Taigi, vėl prisiruošiau seniai žadėtą temą panarstyti. Jei jau susiduriame su tokiu dalyku kaip skolinimasis, vertėtų bent kiek žinoti, kaip skaičiuojami procentai už paskolintus pinigus.
1. Pats paprasčiausias atvejis - pasiskolini 100 litų metams už 20 proc. palūkanų. Po metų turi grąžinti 120 litų, po dviejų - 140 Lt ir taip toliau. šiuo atveju sutariama palūkanų suma nuo skolinamos sumos už vieną konkretų laikotarpį, kiek laikotarpių būsi skolingas, už tiek laikotarpių palūkanos ir susisumuos (100+(100*0,2+100*0,2)=140).
2. Kaupimo atvejis. Esmė ta, kad už antrus metus 20 proc. palūkanų skaičiuojama ne nuo 100 Lt, o nuo 120 Lt, taigi, po dviejų metų reiktų grąžinti jau 144 Lt (100+(100*0,2+120*0,2)=144).
3. Sudėtinis atvejis. Esmė ta, kad pvz., vienų metų bėgyje, esant sutartai 20 proc. palūkanų normai, skolos suma perskaičiuojama ne metų gale, o, tarkim, kas mėnesį (100(1+(0,2/12))^12)=121.94). Po dviejų metų tai būtų 148,69 Lt (100(1+(0,2/12))^24).
Tuo atveju, kai palūkanos perskaičiuojamos kasdien, po poros metų šiuo atveju reiktų sumokėti 149,16 Lt. Tikiuosi, šiek tiek aiškiau, kodėl tie perskaičiavimai daromi kuo dažniau :) ?
Čia yra paprasčiausi atvejai, ką galima rasti finansų literatūroje. Kokius konkrečiais atvejais taiko bankai ar kitos kreditų įstaigos - čia jau Jūsų, gerbiamieji esami ar būsimi jų klientai, reikalas išsiaiškinti. Priminsiu, kad jie dar greičiausiai darys skaičiavimus palūkanų ekvivalentiškumui suvesti, diskontuos ir panašiai. Šiek tiek apie tai rašiau įraše "Diskontavimas". Svarbu išsiaiškinti, kokia formulė taikoma Jūsų atveju. Ir nereikia nusileisti į tą poziciją, kaip kad viena kažkuri kontora buvo maždaug pareiškusi "klientas vistiek čia nieko nesupras, todėl mes jam ir neaiškiname, kaip jam palūkanas skaičiuojame". Klientas turi teisę žinoti, todėl pasinaudokite šia teise, nes būtent Jūs valdote situaciją, kol ant sutarties nėra Jūsų parašo. Kai jis ten atsiranda, šaukštai jau po pietų...

Diskontavimas - kas tai?

Jei jau veliamės į skolinimosi reikalus, pravartu bent minimaliai žinoti, kaip skaičiuojami procentai. Apie tai planuoju parašyti keletą kitų įrašų. O prieš tai paminėsiu tokį gal girdėtą, bet dažnam neaiškų žodį - diskontavimas. Ir kam reikia kažką apie tą diskontavimą žinoti? O tam, kad yra įdomu paklausti finansų įstaigos vadybininko, ar jo siūlomame labai nuostabiame paskolos projekte apskaičiuojant palūkanas yra kas nors daroma su diskontu ar jo norma :)? Išgirdę teigiamą atsakymą sukluskime, nes sutikome vieną labai smagų ir gerą dalyką paskolos teikėjui :). Išvertus į žmonių kalbą diskontavimas yra (ne)tik palūkanų ir/ar įmokos perskaičiavimas įvertinant ir panaikinant visus blogus veiksnius, dėl kurių krenta pinigų vertė (infliacija ir panašiai). Taigi, tai yra finansų įstaigos apsidraudimas nuo to, kad pinigai praranda savo vertę. Pavyzdys: pasiskolinę vieną litą be procentų dėl infliacijos po metų grąžintumėte tik kokius 80 - 90 centų, nors nominalą atiduotumėte tą patį - vieną litą. Paprastosios palūkanos irgi nieko čia nesprendžia finansų įstaigų naudai, nes pvz., po metų primokate sutartus 5 proc. (5 centų monetą) palūkanų. Nors jos reali vertė po metų tėra 4 centai :). Taigi, ir skaičiuoja finansininkai paskolų teikėjai labai gudrias visokias formules, po kuriomis žiopliukai vartotojai pasirašo, kad gražins ne tik pasiskolintą pinigų sumą, ne tik palūkanas už pasiskolintą sumą (mano supratimu, tai yra mokestis už naudojimąsi pinigais, kaip kad mokame nuomą už kokį daiktą, kurio mums tik laikinai reikia), bet priedo dar padengs visą pinigų nuvertėjimą, kad net ir po 50 metų atiduos būtent tokios vertės pinigus, dėl kurios buvo pačioje pradžioje sutarta, kad ir kaip per paskolos laiką keistųsi pinigų nominalų vertė. Taigi, domėkitės, po kuo rašotės :).

Turėk SAVO (!) (paskolą) arba dar šiek tiek apie skolinimąsi

Skolinimosi tema mano manymu išlieka aktuali, kadangi vis daugiau ir mūsų šalies žmonių, neturėdami elementariausio finansinio išprusimo, į tai veliasi. Be to, ypač daug emocijų kursto paskolos būstui. Bent jau žiniasklaidoje ta tema teigiama, kad lietuviui nuo seno yra labai svarbu NUOSAVAS būstas. O ir paskolų būstui teikėjai antrina plaudami smegenis, kad tai "didžiausias ir svarbiausias gyvenimo pirkinys". Galim plėstis kalbėdami apie tai, kokia apskritai turėtų būti būsto politika Lietuvoje, kaip ir ką turėtų reguliuoti valdžia, kada verta nuomotis ar imti paskolą, bet čia jau būtų nukrypimas nuo šio dienoraščio specifikos - finansų suvokimo ir tvarkymosi su jais. Taigi, tiesiog pažiūrėkim, kaip yra su skolinimusi būstui.
Faktas nr. 1 - bet kokia paskola yra NE JŪSŲ pinigai. Su būsto paskola yra tas pats.
Faktas nr. 2 - paskolą reikia atiduoti.
Faktas nr. 3 - bet koks daiktas (būstas taip pat) tampa jūsų nuosavybe tik PO ATSISKAITYMO (paskolos atidavimo).
Iš čia seka labai paprasta, aiški ir akivaizdi išvada: jei iš pradžių pinigų turėjote 0 Lt (iš esmės NIEKO NETURITE) ir sugebėjote pasiskolinti 10 000 Lt ar 100 000 Lt ar net visus 542 000 Lt, jūs TURITE minusinę sumą pinigų (-10 000, -100 000, -542 000). Klausimas: ar tikrai smagu turėti bent jau minus dešimt tūkstančių, kuriuos reikia atiduoti? O dar didesnę sumą??
Yra pasakymas - turėti skolų reiškia jau šį tą turėti. Kažkodėl man šis pasakymas dvelkia bent jau juodu jumoru, jei ne paprasčiausia apgaule. Kodėl? Mano manymu, imančio paskolą žmogaus gyvenimas virsta savanorišku parsidavimu į vergiją ir tolesniu vergavimu dėl to, kad "reikia mokėti įmokas". Toks žmogus neturėjo valios pradėti nuo nulio ir kažką pasiekti, todėl pasiėmė paskolą ir prisipirko visokių daiktų, kad jaustųsi "pilnaverčiu visuomenės nariu". Valios jam ir toliau nereikia - vietoje jos yra skolos atidavimą administruojančios įstaigos, kurios ir išjudina vargšelį, kad tas kažko imtųsi ir kažką veiktų, kad atiduotų skolas, o startinė pozicija nebe nulis, o giliai minusinė :). Skambės keistai, bet manau, kad senovėje vergams buvo geriau - šeimininkų galvos skausmas buvo, ką jiems veikti. Šiandien - tai pačių šiuolaikinių "vergų" reikalas susirasti, iš ko ir kaip ką dirbti, kad gražinti pasiskolintus pinigus. Gerai, jei per tai neįklimpstama į dar didesnes bėdas.
Mano asmeniniu manymu, startinė pozicija mąstant kaip susikurti geresnį gyvenimą yra geriau 0 Lt, negu pavyzdžiui minus 247 000 Lt. Be to, prisimenam, kad paskola būstui savo prigimtimi yra vartojimo paskola, t.y., ji pati jokių naujų pajamų negeneruoja. Tai yra paskolinusių pinigus investicija - tas, kas pasiskolino, moka įmokas, į kurias įskaičiuotas ir pelnas :). Todėl nuolatos skolininkams kyla klausimas - o kaip ją atiduoti? Kiek pinigų turėsiu atidavęs 247 000 Lt? Teisingai, tą patį 0 Lt, nuo kurio šokau į minusą. Sakot, dar yra būstas už tuos 247 000 Lt. Pala, bet tai būste aš gyvenu, reikia man mokėti komunalinius, remontuoti ir t.t., o pinigų turiu 0 Lt. Tai ką iš tikro turiu? Na tai negi taip svarbu KAŽKĄ TURĖTI, net jei tai yra paskola?
Pabaigai dėl to svarbiausio ir didžiausio gyvenime pirkinio :). Vidutinis žmogus vidutinėje šalyje per gyvenimą savo gyvenamąją vietą keičia bent keletą kartų. Kol vaikas - gyvena su tėvais (per tą laiką tėvai gali pakeisti gyvenamą vietą, ir ne vieną kartą). Užaugęs ir atsiskyręs nuo tėvų bent keletą metų kažką nuomojasi ar (jei leidžia tėvų galimybės padėti) nusiperka kokį kuklų būstelį, be to, gyvenamą vietą derina su karjeros reikalais ir darbo vieta. Susituokęs vėl ieško erdvesnio būsto šeimai ir vaikams, į senatvę, likęs vienas, vėl žiūrisi mažesnio būsto. Taigi, būstui poreikis yra kintantis, kaip ir kiti poreikiai. Todėl paprasčiausiai trumparegiška ir kvaila imti 20-40 metų paskolą būstui, ir dėl paskolos prisirišti prie vienos gyvenamosios vietos, nors jau po kelių metų ta vieta gali nebeatitikti naujų poreikių, o kainos kaip tyčia kritusios... :).
Pabaigai: mano asmenine nuomone, nėra blogai skolintis būstui, jei jau turime bent 60-70 proc. reikiamos sumos, o pasiskolintai trūkstamai sumai gražinti esame sugalvoję papildomų pajamų sugeneravimo įmokoms padengti planą. Taip daryti netgi verta tada, kai pasitaiko nerealiai geras variantas už nerealiai gerą kainą.

Skolinimasis

Sprendžiant, skolintis ar ne, reikia pirma aiškiai sau atsakyti: kokiam tikslui skolinamasi?
Mano manymu, jei skolinimosi tikslas yra tiesioginis (su)vartojimas (paskola būstui, mokesčiams, drabužiams, remontui, baldams, kelionėms, automobiliui ir panašiai) - tai skolintis tegali tik visiškai finansiškai neišprusę (tegul kitose srityse ir genijai) žmonės, negalintys pasipriešinti savo įgeidžiams ir siekiantys bent tam kartui patenkinti kažkokį laikiną norą (ne veltui sakoma, kad kai nori, palauk, praeis :) ), iki galo nesupratę ir nepasigilinę, kas bus po to, kai bus pasirašyta paskolos sutartis. Mat yra vienas keblumėlis: skolą reikia gražinti. Tiesa, skolinančios įstaigos apie tai stengiasi pradžioje, kol sutartis nepasirašyta, per daug nekalbėti, kad klientui tai atrodytų kaip kažkas tolimo, nerealaus, kad susidarytų netgi savotiška iliuzija, kad "o gal visai ir nereikės iki galo gražinti" arba "tai iš tiesų bus tikrai lengva". Deja. Tikrovė yra kitokia ir yra būtent tokia: paskolinusieji visomis jėgomis kausis, kad skolą susigrąžintų. Todėl nieko nuostabaus, kad po kurio laiko pasiskolinusieji kalba apie kažkokį pastovų, ramybės neduodantį, spaudimą savo viduje, kad "viskas būtų gerai, jei ne tos įmokos už paskolą". Vėl ir vėl ir vėl psichologija...
Išeitis yra viena ir labai paprasta, kurią supratau savarankiškai, iki mūsų rinką pasiekiant visokiems finansų mokytojams ir "mokytojams" iš rytų ir vakarų: niekada, niekada, niekada nesiskolinti vartojimui. Verstis su tiek, kiek tuo metu turi. Ieškoti būdų, kaip padidinti pajamas, ir tik tada, kai pajamos padidėja, padidinti išlaidas. Šiandien daug žmonių yra padarę atvirkščiai - pasididino išlaidas pasiskolindami, o pajamų prieš tai nepasididino. Ir kenčia nuo streso belaukdami sekančios įmokos mokėjimo laiko ir nervindamiesi, iš ko ir kaip susimokėti...
Esu linkęs pateisinti skolas tik tuo atveju, kai skolinamasi tarkim verslo kūrimui ar plėtrai, kai papildomų lėšų įdėjimas sugeneruoja naujus papildomų pinigų srautus. Be abejo, papildomai uždirbęs gali išleisti daugiau ir vartojimui. Bet tik po to, kai uždirbi. O ne atvirkščiai. Minia, visa ta pilka masė, daro būtent atvirkščiai, ne taip kaip derėtų. Jų kertinis pasiteisinimas "visi taip daro". Sutikit, kad tai silpnas ir kvailas argumentas. Nėra ką kalbėti su šitaip sakančiais.
Skolinantis verslui irgi reikia turėti aiškų atsakymą į klausimą "o kas bus, jei gausis blogiau nei tikiuosi ir planuoju". Nes visada būna kažkiek kitaip, nei tikimės ir planuojame.

Iš ko prasideda ūkis (ekonomika) ir pinigai? :)

Kartą nugirdau kažkur vieną įdomią mintį. Tai ja ir pasidalysiu. Iš esmės, kad žmonija išgyventų, arba kitais žodžiais, viskas, ko materialaus reikia žmogui, kad išgyventų, gaunama iš dviejų rūšių išteklių: 1. tai, kas tinka suvalgyti; 2. tai, kas netinka suvalgyti. Todėl ir bet koks žmonių ūkis (mėgstantiems skambius žodžius - tebūnie ekonomika :) ) remiasi dviem išteklių rūšimis - žemės (į tai galima priskirti ir miškus bei vandenis) ūkiu ir kasyba (kalnakasyba). Žemės ūkis duoda viską, ko reikia mūsų pilvams, na, o iš iškastų žaliavų darom degalus, konstruojam mašinas, statom namus (iš medžių taip pat tą galima daryti, tai išteklius,kaip ir dar keletas kitų, tinkantis abiems išteklių rūšims, jei matuosim pagal tinkamumą skrandžiui :) ) ir t.t.
Taigi, kuo arčiau mūsų darbas ar veikla yra šalia žemės ūkio ar kasybos, tuo ilgiau turėsim ką veikti ir mūsų taip greit neatleis dėl visokų krizių. Nes tiek valgyti, tiek naudotis įvairiais daiktais buityje žmonėms reikia ir per krizes, ir per gerus laikus :). Iš kitos pusės - kieno nuosavybėje pasaulio mastu šie ištekliai, tas ir diktuoja savo valią...
Kuo tai įdomu Lietuvos atžvilgiu. Energetinių iškasamų išteklių beveik neturime. Beveik viskas, ką pas mus galima rasti, daugiausiai tinka statyboms. Tačiau tai sritis, kuri sutraukia į save kažkur kitur uždirbtus pinigus. Reikia kažkur pinigus uždirbti. Vienintelė vieta iš dviejų, kur mums lieka kažką veikti kaip šaliai, yra žemės ūkis. Kad ir kaip daug kas su pašaipa ar netgi su panieka į tai žiūrėtų. Tai viena iš dviejų sričių, kurios duoda pradžią žmonių poreikių patenkinimui. Nevystysim jos, netobulinsim, nekursim naujų konkurencingų ir reikalingų pasauliui maisto produktų - liksim visiški išlaikytiniai, nes antros rūšies (kasybos) brangių ir vertingų išteklių (ypač energetinių) beveik neturime. Tiesa, lieka dar vienas išteklius - tai patys žmonės, kurie galėtų kurti kažkokias aukštas technologijas, programuoti ir t.t. ir pan. Pala, bet jiems taip pat reikia kažkur gyventi, kažką valgyti. O jei negalim pasiūlyti nei nebrangaus kokybiško maisto (žemės ūkio kraštas!), nei nebrangaus būsto (nors statyboms išteklių turim!), tai kas ir kodėl mums turėtų kurti kažkokias technologijas, kurios (atseit) mūsų šalį išves į šviesų rytojų? :)

Įsivaizdavimai

Ir kas per sutvėrimai tie žmonės yra :). Kai pasiklausai iš šono, nesikišdamas ir nieko neaiškindamas, tai imi galvot, kas čia iš medžio iškritęs :))). Kad reikia mokytis ir treniruotis, jei nori pvz., gerai vairuoti mašiną, supranta beveik kiekvienas. Kad mokytis ir treniruotis reikia, kad su finansais reikalai būtų ok, NEsupranta beveik kiekvienas :))).