Ne viename įraše minėjau, kad daug mūsų veiksmų ir sprendimų įtakoja mūsų jausmai, emocijos, įsitikinimai ir t.t. Logikos ir racionalumo tame būna mažai. Todėl kaip pasisaugoti pavojaus ir pastovaus psichologinio spaudimo, kad esi skolingas? Gana paprastas dalykas tam užbėgti už akių - nesiskolinti visai. Tačiau tokį paprastą dalyką sunku padaryti, kai aplink vienaip ar kitaip gyvuoja ir yra skatinama vartojimo kultūra, o beveik visi pažįstami seniai pasiskolinę (gerai dar, jei ne prasiskolinę :))) ) ir apsimeta, kad tai nekelia jokių problemų.
Mūsų mintys įtakoja mūsų veiksmus, todėl mintys apie paskolas turėtų sietis visų pirma su pavojumi, kad tai toli gražu ne vien gėris ir gyvenimas be rūpesčių.
Manau, kad norą skolintis ir skolos turėjimą vertėtų susieti su nepilnavertiškumu, profesinių ir finansinių įgūdžių stoka, galų gale, su atsakomybės trūkumu ir paprasčiausia gėda: jei skoliniesi, reiškia nesugebi verstis su tuo ką turi, nesugebi sugalvoti pelningų idėjų ar rasti geresnį darbą, kad patenkintum išaugusius materialinius poreikius. Ir dar blogiau - jei skoliniesi (ypač vartojimui), tai tikriausiai neturi motyvacijos ir noro mokytis, ugdyti savo sugebėjimus, kurie su laiku atneštų didesnes pajamas.
Skola savo esme yra panaši į atvejį, jei pirmokui būtų išduodamas vidurinės mokyklos baigimo atestatas. Na, tiesiog šiaip, iš anksto. Juk vis tiek mokysis, baigs...gal... O iš kur jam bus motyvacija mokytis kuo geriau, siekti žinių savo ateities kūrimui, kai po kelių metų supras, kad atestatą jau turi?
Ankstesniuose įrašuose apie tai esu daugiau rašęs, taip pat ir apie atvejus, kada mano manymu galima ir pasiskolinti. Tai pasikartosiu - skolinimasis nėra vien tik blogybė, tačiau tai nėra kažkokia absoliuti gėrybė, į kurią verta įpulti. Ir jei į ją puoli, reiškia, kažkas yra negerai, visų pirma, mintyse...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.