"Popieriniai" būdai pinigų išleidimui su viltim, kad sugrįš daugiau...

Pavyko šiek tiek apibendrinti, į kokius gi tam tikra prasme popierinius (elektroninius) dalykus galite sumerkti savo atliekamus (o gal ne?) pinigėlius. Taigi, dabar patiems siūlau panagrinėti ir pagalvoti, prisimenant ankstesnį įrašą apie investavimo rūšis bei spekuliavimą, kaip ir kas per investavimo būdas kokiu atveju būtų. Sėkmės.

Skolos vertybiniai popieriai (VP)

Mažos rizikos, ne ilgesnio nei trejų metų, aukšto skolinimosi reitingo (nuo AAA iki A-) vyriausybių, savivaldybių, pasaulinių finansinių organizacijų skolos VP.

Mažesnės nei vidutinė rizikos, ilgesnio nei trejų metų, investicinio reitingo (nuo AAA iki BBB-) ir/ar stabilios finansinės būklės emitentų (vyriausybių, bendrovių ir kt,) išleisti skolos VP.

Spekuliacinio reitingo (t.y. ne žemesnio nei BB-) ir/ar reitingų neturinčių adekvačios finansinės būklės emitentų (vyriausybių, įmonių ir kt.) trumpalaikiai ar ilgalaikiai skolos VP.

Ilgalaikės obligacijos be nustatyto išpirkimo termino ir/ar investicinio reitingo apribojimų. Obligacijų emitentai gali būti aukštos rizikos ir tikėtina turės arba jau turi finansinių sunkumų.

Indėlių sertifikatai (prisiminkim „Snoro“ sertifikatus...:))

Ne ilgesnės nei penkerių metų trukmės, mažos rizikos finansų įstaigos išleistas skolos VP.

Ne ilgesnės nei penkerių metų trukmės, vidutinės rizikos finansų įstaigos išleistas skolos VP. Ne ilgesnės nei penkerių metų trukmės, aukštos rizikos finansų įstaigos išleistas skolos VP.

Visiems šiems skolos VP netaikomas Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas.

Investiciniai fondai

Konservatyvią investavimo strategiją taikantys, licencijuojami ir prižiūrimi pinigų rinkos fondai ir obligacijų fondai, kurie investuoja į skolos VP.

Licencijuojami ir prižiūrimi mišrūs investiciniai fondai, kurie iki pusės fondo lėšų gali investuoti į nuosavybės vertybinius popierius (akcijas) ir obligacijų fondai, kurie investuoja į skolos VP.

Licencijuojami ir prižiūrimi suderintieji (UCITS III) ir kiti investiciniai fondai, kurie iki 100 proc. lėšų gali investuoti į nuosavybės vertybinius popierius (akcijas), taip pat investavimo sverto nenaudojantys biržose prekiaujami fondai (ETF).

Specialieji investiciniai fondai galintys investuoti į nekilnojamąjį turtą, žaliavas ir kitas alternatyviąsias investavimo priemones. Į šią grupę patenka bet kurio valdytojo valdomas privatus akcijų ir alternatyvusis fondas, taip pat svertą naudojantys biržose prekiaujami fondai (angl. exchange traded funds - ETF).

Struktūrinės finansinės priemonės (toks Nord'as jau spėjo pagarsėti :) )

Struktūrinės finansinės priemonės su investuoto kapitalo grąžos garantija, išleidžiamos ar išperkamos nominalia kaina. Tai gali būti su įvairiais indeksais, žaliavomis, valiutomis ar kitomis finansinėmis priemonėmis susietos obligacijos ar panašios finansinės priemonės. Išpirkimo terminas - ne daugiau kaip trys metai.

Struktūrinės finansinės priemonės su pilna ar daline investuoto kapitalo grąžos garantija (su apribota maksimalia 15 proc. nuostolių rizika), išleidžiamos ar išperkamos nominalia kaina. Tai gali būti su įvairiais indeksais, žaliavomis, valiutomis ar kitomis finansinėmis priemonėmis susietos obligacijos ar panašios finansinės priemonės. Išpirkimo terminas - ne daugiau kaip penkeri metai.
Struktūrinės finansinės priemonės be kapitalo grąžos garantijos. Šiuo atveju obligacijų ir su jomis susietų finansinių priemonių rizika yra panaši.

Čia irgi panagrinėkite, kurios iš tolesnių priemonių yra kurios...

Didelės nuostolio rizikos bei sudėtingesnės finansinės priemonės. Dėl didelės rizikos galima prarasti visą investuotą kapitalą, o išimtiniais atvejais netgi daugiau nei pradinė investicija. Sudėtingos finansinės priemonės. Ypač tais atvejais, kai finansinės priemonės įgyjamos naudojant didelį svertą, kliento nuostoliai gali būti didesni net už pradinę investiciją. Šios finansinės priemonės laikomos kur kas sudėtingesnėmis nei dauguma įprastų finansinių instrumentų.

Akcijos, kuriomis yra prekiaujama vertybinių popierių biržose.

Į vertybinių popierių biržų sąrašus neįtrauktos bendrovių akcijos. Akcijos gali būti nelikvidžios.
Atpirkimo sandoriai (angl. Repurchase agreements). Galimybė pasiskolinti pinigų, perleidžiant turimas finansines priemones bankui ar kitai paskolą suteikiančiai šaliai.

Trumpalaikis vertybinių popierių skolinimasis pardavimui (angl. Short selling). Sandoris siekiant gauti pelną iš akcijų kainos kritimo, kai klientas skolinasi iš banko akcijas ir jas parduoda rinkoje, o sandorio galiojimo pabaigoje grąžina paskolintą finansinį turtą bankui.

Ateities sandoriai (angl. Futures). Išankstinis susitarimas ateityje sudaryti žaliavų, valiutų, indeksų ar atskirų akcijų sandorį iš anksto nustatyta kaina bei data.

Išankstiniai sandoriai (angl. Forwards). Išankstinis susitarimas ateityje sudaryti žaliavų, valiutų, indeksų ar atskirų akcijų sandorį iš anksto nustatyta kaina bei data. Šie sandoriai skiriasi nuo ateities sandorių savo individualumu, t. y. kiekvienas išankstinis sandoris gali turėti skirtingas sąlygas, todėl jais nėra aktyviai prekiaujama antrinėje rinkoje.

Pasirinkimo sandoriai (angl. Option) Įgijama teisė pirkti arba parduoti finansinį instrumentą ateityje iš anksto sutarta kaina.

Sandoriai dėl kainų skirtumo (angl. contract for difference, CFD). Susitarimas tarp dviejų šalių, pagal kurį viena iš šalių sumoka kainų skirtumą tarp pagrindinės finansinės priemonės (akcijų, akcijų indeksų, žaliavų ar kt.) esamos rinkos kainos ir pradinės kainos, sutartos sandorio sudarymo dieną.

Kitos finansinės priemonės, išsiskiriančios didele rizika bei kompleksiškumu.

Indėliai

Iki skausmo visiems žinomas sutaupytų pinigų pasyvaus investavimo būdas. Nunešei į banką, padėjai, ir jei bankas nebankrutavo (o kad ir bankrutavo, bet indėliai drausti), po sutarto laiko atsiimi pinigus su palūkanomis. Indėlių yra įvairios rūšys, apie juos info yra sočiai. Atkreipčiau dėmesį tik tiek, kad tai yra pasyvus neigiamas investavimas (dėt pinigus į indėlius). Todėl, kad visada infliacija yra apie du kartus didesnė nei metinės indėlių palūkanos :). Tiesiog prarandama šiek tiek mažiau pinigų nei būtų prarasta juos laikant kojinėje. Be to, sunešę indėlius į banką, dalyvaujate programoje "darom pinigus iš oro" :). Smulkiau apie mechanizmą rasite ankstesniuose įrašuose. Taigi, padėdami indėlį paremiate dalinio rezervo sistemą, nors ją suvokę vargu ar norėtumėte ją remti, nes, šiaip ar taip, ji prisideda prie infliacijos ir jūsų pinigų nuvertėjimo :). Taigi, spręsti kaip visada lieka jums patiems, kiek tai jums naudingas investavimo būdas...

Sąvokos "taupymas, investavimas, spekuliavimas"

Prieš rašant žadėtus įrašus apie galimus uždirbtų ar kitaip sukauptų gėrybių būdus reikia susitarti dėl sąvokų, kad apie tą patį kalbėdami tą patį ir suprastume :).
Taigi, kas yra taupymas?
Pagal informaciją ką radau internete (ir šiaip, būtent taip tai yra suprantama daugelio žmonių nuo seno), tai šitas žodis reiškia dalies (ar net viso) uždarbio, ar kokio daikto (pvz., grūdų) atidėjimą ateičiai. Dar kažkur taupymas apibrėžtas kaip "pajamų ir vartojimo išlaidų skirtumas". Nors tai nėra visai tikslu, jei tas nedaroma sąmoningai, tai greičiau tiktų vadinti likučiu.
Taigi, taupyti, tai reiškia ateičiai atidėti dalį to, ką turime šiandien (ir ką galime šiandien čia ir dabar suvartoti). Visas žmogaus gyvenimas yra nuolatinis vartojimas, jei ką... Priežastys, dėl ko taupoma, gali būti įvairios, jų nevardinsiu. Apsiribosiu tuo, kad taupymas tampa įdomesnis ir svarbesnis, kai žmogus žino, kodėl jis tai daro.
O kas yra investavimas (investicijos)? Tai jau ne lietuviškas žodis, todėl daliai žmonių jo prasmė iki šiol gali būti sunkiai suvokiama. Patvirtinimui pasikapsčius internete šio žodžio prasmė yra tokia: tai į kažką įdėtos lėšos, pinigai, vertybės. Daugeliu atvejų investavimu laikomas pinigų įdėjimas su tikslu po kažkiek laiko atgauti didesnę sumą nei įdėjai.
Mano manymu, privalomo ryšio tarp taupymo ir investavimo nėra jokio. Nes investavimu galima pavadinti bet kokias, nebūtinai iš santaupų, išlaidas, kurios po kurio laiko sugrįžo ir dar davė pelno. Taigi, visos kitos išlaidos, kurias patiriame, ir kurios nei pačios grįžta, nei atneša su savimi dar daugiu lėšų mums į kišenę, NĖRA investicijos. Priminimui apie tai galima pasižiūrėti senesniuose įrašuose apie turto rūšis.
Taigi, investuojame (įdedame lėšas kažkur) tam ir iš esmės tik tam, kad atgautume ką įdėjom ir dar daugiau. Todėl čia verta prisiminti viename iš įkeltų video mintį apie užsienio investuotojus Lietuvoje. Tai viso labo žmonės, dedantys savo pinigus tam, kad juos paskui atgautų. O tokios pasakos apie darbo vietų kūrimą, žmonių gerovę skirtos tik akių dūmimui. Investuotojai darbo vietų sukurs tiek ir leis darbuotojams tokį gerovės lygį, kuris užtikrins jų įdėtų lėšų grįžimą ir dar prieaugį. Jei mes esame investuotojai (įdedame lėšas su tikslu atgauti jas su prieaugiu), argi elgtumėmės kitaip?
Taigi, sutaupėme, kitais žodžiais, atidėdami nuo dabarties vartojimo, per metus kitus trečius sukaupėme ateičiai tam tikrą lėšų kiekį. Aišku, norime, kad tai išliktų, išsaugotų vertę, o jei dar lėšos padidėtų, tai būtų labai gerai. Čia ir kyla labai gerai žinomas (atspėsit iš kur :) ) klausimas "KĄ DARYT?". Atsakymas peršasi savaime - investuoti. Įdėti lėšas ten ir taip, kad jos išliktų ir netgi didėtų keičiantis žmonėms, laikams, santvarkoms...
Dėl įdomumo investavimą galima išskirti į tokias rūšis:
1. Aktyvus investavimas. Įdedame lėšas ten, kur patys kiek įmanoma daugiau įtakojame ir rūpinamės jų augimu, domimės kaip tą daryti, saugome nuo galimų grėsmių ir sprendžiame, kaip kur ką su įdėjimais nuveikti, kad gauti didesnę grąžą. Vienas pavyzdžių - nuosavas verslas.
2. Pasyvus investavimas. Įdedame lėšas ten, kur patys paskui po įdėjimo neturime didesnės įtakos. Netgi ne itin domimės (jei ir domimės, tai įtakos ne tiek daug turi), kur į ką įdėjom savo lėšas. Tiesiog tikimės, kad viskas bus gerai, kad globalios jėgos ir geri dėdės pasirūpins, kad mūsų įdėjimai augtų ir mums sugrįžtų didesni... Vienas galimų pavyzdžių - investicinis gyvybės draudimas.
Visiškai gryno nei pirmo nei antro tipo investavimo greičiausiai nebūna. Vienur yra daugiau aktyvumo, kitur - pasyvumo.
Dar reiktų paminėti spekuliavimą. Kartais tai tapatinama su investavimu. Tačiau mano manymu yra ne visai taip. Spekuliavimas yra prekybinė operacija, kai iš vieno perki pigiai, kitam parduodi brangiai. Kainų skirtumas lieka tavo kišenėje. Todėl spekuliavimas gali būti vienas iš aktyvaus investavimo būdų padidinti turimas sutaupytas lėšas. Lygiai taip pat tai yra būdas ir jas prarasti - nupirkau rodos pigiai, kainos dėl kažkokių priežasčių krito, pinigų reikia, tenka parduoti pigiau nei nupirkau. Galime tai pavadinti "aktyviu neigiamu investavimu". Galim ta proga NT burbulą prisiminti :) sorry, jei kam tai skaudi tema :).

Apie bankus iš arčiau

Prieš kalbant apie tai, kaip išsaugoti tai ką uždirbame ir sukaupiame, dar šis tas įdomesnio apie bankus:
http://www.sarmatas.lt/02/banku-veikla-is-arti/
Tai turėtų padėti suprasti jau ne kartą mano sakytą mintį, kad bankas šiandien toli gražu nėra saugi vieta mūsų pinigams.

Kas išlaidų šeimininkas?

Anoks čia džiaugsmas būti išlaidų šeimininku. Na, bet parodykite...
Aš čia apie dar vieno banko paslaugą "Finansų planuotojas".
Ta pati serija, ką jau esu rašęs http://savifinansai.blogspot.com/2011/09/mano-biudzteas.html
Net neįdomu.

Taupymas

Viename kažkuriame iš gerokai ankstesnių įrašų esu užsiminęs ir apie taupymą. Kuo toliau žiūrinėju po esamos sistemos, kurioje gyvename, užkaborius, tuo net ir tokia banali tema kaip taupymas, nebeatrodo tokia paprasta.
Klasikinis supratimas - dirbam daug ir sunkiai, uždirbam pinigų, išleidžiam mažiau, ir tik tam, kam būtinai reikia, ir būtinai atidedam, taupom kokiam nors tikslui. Norim kuo daugiau sutaupyti? Reiškia, reikia kuo daugiau uždirbti ir kuo mažiau išleisti, tuo didesnis skirtumas mūsų naudai liks pas mus. Ir nieko prasto tokiame supratime ir gyvenimo būde neprimąstysim. Jei norim apsieiti be rūpesčių su skolų grąžinimais (draugams, bankams), turim sugebėti savo pajamas ir išlaidas tvarkyti taip, kad pajamos viršytų išlaidas.
Esam sistemoje ne vieni. O sistemoje - kas vienam pajamos, tas kitam - išlaidos. Todėl būtų labai įdomu, jei staiga visi sutartinai imtų taupyti, tarkim, po 20 proc. nuo savo pajamų. Ir dar nutartų taupyti 10 metų, ir sutaupytą sumą kokiems nors tikslams išleisti ne anksčiau kaip po kokių 15-os metų. Pamėginkit patys su įvairiais skaičiais pažaisti, kiek kasmet pinigų būtų įšaldyta pas žmones kojinėse (kiek dar yra pasitikinčių bankais? :))) ). O jei žmonės dėl didesnių santaupų imtų ne tik stengtis daugiau UŽdirbti (kam daugiau dirbti, jei NEUŽdirbi daugiau?) bet ir mažiau išleisti? Atidžiau rinktųsi prekes ir paslaugas, rinktųsi ilgaamžius, kokybiškus daiktus, atsisakytų nereikalingų ir netgi žalingų produktų, galvotų, ko būtinai reikia, o be ko galima ir apsieiti? Tada būtų... teisingai, vartojimo sumažėjimas. Kristų gamyba, sumažėtų darbo, taigi, nebebūtų kaip daugiau uždirbti ir sutaupyti, nes vartojama mažiau. Ir vėl krizė... Mintį manau supratot. Apie tokias ūkio (nelietuviškai - ekonomikos) augimo/kritimo spirales keletas ekonomistų yra kažką rašę. Bendrai tai yra žinoma kaip taupymo paradoksas. Mums kol kas tiek ir tereikia - kad įsivaizduotume ir suprastume, kad visuotinis taupymas esamoje ūkio santvarkoje nėra ir nebus skatinamas (nebent tuščiais šūkiais). Nes tikras taupymas reikštų esamos santvarkos ūkio augimo stabdymą. Iš to visai įdomi išvada - taupyti tarsi apsimoka, nes visuomenės dauguma netaupo, o išleidžia, todėl belieka jų išleidžiamus pinigus priglausti, suteikiant išleidžiantiems tai, ko jie siekia įsigyti.
Taigi, dauguma netaupo. Valstybė taip pat. Vos tik kas - skubama skolintis. O skolinimasis (apie tai yra daug senesnių įrašų, kartu ir apie pinigų masės augimą) didina pinigų masę, taigi, tuo pačiu ir infliaciją. Tai yra viena priežasčių, kodėl, taupant pinigais, sukaupta suma gana sparčiai praranda vertę.
Šiuo metu ūkyje esanti spiralė veikia daugiau mažiau taip: dėl infliacijos auga pinigų masė, todėl jai pasivyti reikia didint parduodamos produkcijos kainas (arba mažint gamybos sąnaudas, kas gana lengvai daroma darbuotojų sąskaita) ir tuo pačiu dar priversti, kad žmonės tai naudotų (net ir neturėdami stabilių pajamų, imtų paskolas, pirktų, vartotų, "atsinaujintų"). Pinigų masę didina paskolų sistema, pradedant valstybe ir baigiant eiliniu jos piliečiu su paskola būstui ar kam kitam. Reikalingų išgyvenimui (būstas, vanduo, elektra, šildymas, maistas, transportas) išlaidų kainos taip pat nuolat didinamos. Galima labai daug ir smulkiai įsileisti, kas ir kaip vyksta, nes ką rašau, tai išties gan paviršutiniškai tik užgriebiau. Kam įdomu, susirasit ir išsiaiškinsit ir patys :). Grįžtu prie to, kad visas šis, kasdien aplinkui mus vykstantis ir su mumis susijęs procesas yra greitesnis už taupymą. Tai reiškia, kad, tarkim apie 2000 Lt į rankas gaunantis žmogelis, kas mėnesį atidėdamas po 10 proc. (200 litų) taupymui po pvz. 15 metų turės 36 000 litų. Ką su tiek pinigų šiandien galima labai ženklaus nuveikti (šiaip manau, kad galima, bet čia kiekvienam pačiam reikia ieškoti atsakymų...)? O po 15-os metų, įvertinus infliaciją? Aišku, galima taupymui skirti nuo tų 2000-čių po 1000 litų kas mėnesį, tada po 15 metų turėsim 180 000 litų. Jau šis tas, ar ne? Tik į klausimą, kaip gyventi 15-a metų kas mėnesį pragyvenimui teskiriant kitus 1000 litų, kurių turi užtekti būstui, maistui, drabužiams, transportui, medicinai, šeimai ir t.t., atsakinėti nesiimu :)))). Taigi, kuo mažesnė suma bus skirta taupymui, tuo mažiau ir sutaupysim, logiška :). Dar pridėkim infliaciją. Na, ir pamėginkim suvokti pačią sistemą, kaip ji veikia, kodėl skatina vartojimą, o ne taupymą bei racionalų išteklių "tiek, kiek būtinai reikia" naudojimą.
Prašosi tokia išvada - esamais laikais ir esamoje sistemoje pinigų kaip tokių taupymas deja nėra super pati nuostabiausia išeitis norint po keleto metų įsigyti kokį nors brangų didelį pirkinį. Yra daug faktorių (neskaitant mūsų pačių įpročių), trukdančių sukaupti reikiamą pinigų sumą. Taupymas skolinimųsi paremtoje sistemoje nėra ta vertybė, kurią norėtų, kad turėtumėte. Geriau, kad tiesiog pasiskolintumėte ir dirbtumėte dėl skolos atidavimo.
Tačiau lieku prie nuomonės, kad sugebėjimas taupyti, kaip ir sugebėjimas uždirbti daugiau, o išleisti mažiau, blogiausiu atveju tiek, kiek uždirbai, apsieinant be svetimų, skolintų pinigų, yra vertybė kasdieniniame žmonių gyvenime (verslo reikalų čia nepainioju). Tai sugebantys žmonės visada turės daugiau galimybių išlikti prie bet kokio sudėtingumo sąlygų.
Na, o tokį ilgą įrašą rašiau kaip šiokią tokią įžangą į tolesnius įrašus, kuriuose pamėginsiu daugiau panagrinėti apie tai, kaip išsaugoti tai ką uždirbame. Iš anksto įspėju, kad nieko stebuklingo ir paguodžiančio tuose įrašuose nebus :).

Pardavėjų gudrybės

Kažkada rašiau apie tai, kad reikia žinoti ir domėtis, kaip pardavėjai stengiasi iškišti prekes. Taip apsisaugosite nuo per didelių išlaidų. Geras straipsnis šita tema:
http://www.ekonomika.lt/naujiena/ejau-ryziu-parsinesiau-televizoriu-19997.html?page=1