Psichologija: skola = gėda

Ne viename įraše minėjau, kad daug mūsų veiksmų ir sprendimų įtakoja mūsų jausmai, emocijos, įsitikinimai ir t.t. Logikos ir racionalumo tame būna mažai. Todėl kaip pasisaugoti pavojaus ir pastovaus psichologinio spaudimo, kad esi skolingas? Gana paprastas dalykas tam užbėgti už akių - nesiskolinti visai. Tačiau tokį paprastą dalyką sunku padaryti, kai aplink vienaip ar kitaip gyvuoja ir yra skatinama vartojimo kultūra, o beveik visi pažįstami seniai pasiskolinę (gerai dar, jei ne prasiskolinę :))) ) ir apsimeta, kad tai nekelia jokių problemų.
Mūsų mintys įtakoja mūsų veiksmus, todėl mintys apie paskolas turėtų sietis visų pirma su pavojumi, kad tai toli gražu ne vien gėris ir gyvenimas be rūpesčių.
Manau, kad norą skolintis ir skolos turėjimą vertėtų susieti su nepilnavertiškumu, profesinių ir finansinių įgūdžių stoka, galų gale, su atsakomybės trūkumu ir paprasčiausia gėda: jei skoliniesi, reiškia nesugebi verstis su tuo ką turi, nesugebi sugalvoti pelningų idėjų ar rasti geresnį darbą, kad patenkintum išaugusius materialinius poreikius. Ir dar blogiau - jei skoliniesi (ypač vartojimui), tai tikriausiai neturi motyvacijos ir noro mokytis, ugdyti savo sugebėjimus, kurie su laiku atneštų didesnes pajamas.
Skola savo esme yra panaši į atvejį, jei pirmokui būtų išduodamas vidurinės mokyklos baigimo atestatas. Na, tiesiog šiaip, iš anksto. Juk vis tiek mokysis, baigs...gal... O iš kur jam bus motyvacija mokytis kuo geriau, siekti žinių savo ateities kūrimui, kai po kelių metų supras, kad atestatą jau turi?
Ankstesniuose įrašuose apie tai esu daugiau rašęs, taip pat ir apie atvejus, kada mano manymu galima ir pasiskolinti. Tai pasikartosiu - skolinimasis nėra vien tik blogybė, tačiau tai nėra kažkokia absoliuti gėrybė, į kurią verta įpulti. Ir jei į ją puoli, reiškia, kažkas yra negerai, visų pirma, mintyse...

Seniai žadėtas straipsnelis apie procentus

Taigi, vėl prisiruošiau seniai žadėtą temą panarstyti. Jei jau susiduriame su tokiu dalyku kaip skolinimasis, vertėtų bent kiek žinoti, kaip skaičiuojami procentai už paskolintus pinigus.
1. Pats paprasčiausias atvejis - pasiskolini 100 litų metams už 20 proc. palūkanų. Po metų turi grąžinti 120 litų, po dviejų - 140 Lt ir taip toliau. šiuo atveju sutariama palūkanų suma nuo skolinamos sumos už vieną konkretų laikotarpį, kiek laikotarpių būsi skolingas, už tiek laikotarpių palūkanos ir susisumuos (100+(100*0,2+100*0,2)=140).
2. Kaupimo atvejis. Esmė ta, kad už antrus metus 20 proc. palūkanų skaičiuojama ne nuo 100 Lt, o nuo 120 Lt, taigi, po dviejų metų reiktų grąžinti jau 144 Lt (100+(100*0,2+120*0,2)=144).
3. Sudėtinis atvejis. Esmė ta, kad pvz., vienų metų bėgyje, esant sutartai 20 proc. palūkanų normai, skolos suma perskaičiuojama ne metų gale, o, tarkim, kas mėnesį (100(1+(0,2/12))^12)=121.94). Po dviejų metų tai būtų 148,69 Lt (100(1+(0,2/12))^24).
Tuo atveju, kai palūkanos perskaičiuojamos kasdien, po poros metų šiuo atveju reiktų sumokėti 149,16 Lt. Tikiuosi, šiek tiek aiškiau, kodėl tie perskaičiavimai daromi kuo dažniau :) ?
Čia yra paprasčiausi atvejai, ką galima rasti finansų literatūroje. Kokius konkrečiais atvejais taiko bankai ar kitos kreditų įstaigos - čia jau Jūsų, gerbiamieji esami ar būsimi jų klientai, reikalas išsiaiškinti. Priminsiu, kad jie dar greičiausiai darys skaičiavimus palūkanų ekvivalentiškumui suvesti, diskontuos ir panašiai. Šiek tiek apie tai rašiau įraše "Diskontavimas". Svarbu išsiaiškinti, kokia formulė taikoma Jūsų atveju. Ir nereikia nusileisti į tą poziciją, kaip kad viena kažkuri kontora buvo maždaug pareiškusi "klientas vistiek čia nieko nesupras, todėl mes jam ir neaiškiname, kaip jam palūkanas skaičiuojame". Klientas turi teisę žinoti, todėl pasinaudokite šia teise, nes būtent Jūs valdote situaciją, kol ant sutarties nėra Jūsų parašo. Kai jis ten atsiranda, šaukštai jau po pietų...