panagrinėkim "kortelę kasdien"

Krūva Lietuvoje veikiančių bankų susivienijo projekte "kortelė kasdien". Jų projektą galima panagrinėti internete, puslapyje tokiu pačiu pavadinimu. Taigi, panagrinėkim. Cituoju ten pateiktą info ir rašau, kaip man atrodo :). O jūs jau spręskit, kas teisus :).

Atsiskaitydami mokėjimo kortele

• Nesinešiojate daug grynųjų, todėl jaučiatės saugiau.

Komentaras: nieko panašaus, saugiai jaučiuosi, kai kišenėje turiu bent kiek daugiau grynųjų, nei man prireikia visoms einamosioms ir bent daliai netikėtų dienos išlaidų apmokėti. Juk ne visur korteles priima, ne visur yra bankomatai ir dar laaabai ilgai taip bus.

• Kiek turite pinigų, žinote tik jūs patys.

Komentaras: didesnės nesąmonės sugalvoti matyt nepavyko. Kiek aš turiu grynų pinigų kišenėje, žinau tik aš. Aišku, jei atidaręs piniginę imu saują banknotų ir pradedu mojuoti į kairę ar dešinę, tai apie mano pinigus sužinos ir kiti. Gal net atimt kas sugalvos :))). O kortelėje esančią sumą žino bankas. Be to, ir tai yra vienas iš svarbiausių dalykų, kodėl nelaikau pinigų kortelėje - bankas bet kada ir be mano žinios gali blokuoti mano kortelę, nusirašyti pinigų ir t.t. Galit tik įsivaizduoti, kiek turėsit reikalų ir nepatogumų, kol atstatys Jūsų sumą sąskaitoje, jei paaiškės, kad tai tik techninė klaida, o ne skolos kokiai "sodrai", apie kurią net nenutuokėte, nurašymas...

• Skirtingai nei netekus grynųjų, 99,8 proc. atvejų praradus kortelę pinigai joje lieka saugūs.

Komentaras: Netekęs grynųjų aš savo nuostolius žinau čia ir dabar, jų dydis yra griežtai apribotas prarasta suma. Praradus kortelę yra krūva reikalų, nervų ir išlaidų, kol užblokuoji sąskaitą, kol pasidarai naują kortelę ir t.t. Visa tai yra visų pirma laiko sąnaudos, kurių kažkaip nevertiname...

• Taupote laiką – netenka vargti ir laukti, prie kasos skaičiuojant centus.

Komentaras: Blefas ir nieko daugiau. Pastebėkite, kaip paniekinamai pateikta info apie žmones, skaičiuojančius SAVO pinigus. Jei pinigų yra, sutikit, kad joks vargas juos skaičiuoti. Sutikčiau, kad tik toks vargas gyvenime tebūtų :). Be to, jei banknotą paduodu aš, tai grąžą man atskaičiuoja kasininkė, ji dirba, o ne aš :). Be to, laiko čia prarandame mažai - jo kur kas daugiau prarandame tuščiai vėpsodami visokius klyno show per TV bei slankiodami po prekybcentrius, kol sumąstome, už kokį šlamštą išmesim savo pinigus.

• Negaištate laiko eilėse prie bankomatų.

Komentaras: Nesupratau teiginio. Arba aš trenktas, arba jie čia grybą pjauna. Jei noriu pasiimti grynų, o prieš mane jau stovi keli eilėje prie bankomato - laikas gaištamas.

• Už prekes ar paslaugas sumokate taip pat greitai kaip ir grynaisiais pinigais.

Komentaras: Nesąmonė. Tai reikia žiūrėti kiekvienu konkrečiu atveju. Jei strigo ryšio linija - negalėsite išvis apmokėti, jau nekalbant apie delsimą. Be to, apskritai būtų geriau kuo lėčiau atsisveikinti su pinigais :).

• Mokesčius galite sumokėti internetu – ir pigiau, ir greičiau.

Komentaras: Nors vienas vienintelis privalumas iš čia išvardintų į temą. Internetinė bankininkystė tokiu atveju geras dalykas. Tik tam užtenka sąskaitos banke, kortelės išsiimti nebūtina :))).

• Nebeturite skaičiuoti patys – už jus tai padaro bankų atsiskaitymo sistema.

Komentaras: Va čia jau STOP, ATSARGIAI, vienas iš didžiausių trūkumų pateiktas kaip bele koks privalumas! Mulkiai, na kam jums pinigai ir jų skaičiavimas?! Kitais žodžiais - jei Jūs patys nevaldote situacijos, nesekate savo pinigų ir t.t., reiškia, Jūs NEVALDOTE SITUACIJOS savo piniginėje. Manau, aišku, kas ją tada valdo.

• Nevargstate, skaičiuodami, kiek liko pinigų – apie tai jus bet kuriuo metu gali informuoti SMS žinutė.

Komentaras: Galima drąsiai pakartoti: STOP, ATSARGIAI, vienas iš didžiausių trūkumų pateiktas kaip bele koks privalumas! Mulkiai, kam jums pinigai ir jų skaičiavimas?! Kitais žodžiais - jei Jūs patys nevaldote situacijos, nesekate savo pinigų ir t.t., reiškia, Jūs NEVALDOTE SITUACIJOS savo piniginėje.
Ar tai vargas suskaičiuoti SAVO sunkiai uždirbtus pinigus??? Tegul tik tokie vargai gyvenime tebūna :)))).

Apskritai imant manau, kad toks projektas kaip "kortelė kasdien" yra tik viena iš ilgalaikėje perspektyvoje numatytų priemonių išimti grynuosius iš apyvartos. Vakarų šalyse jau dabar ne visada ir ne visur priima grynuosius... Nematau prasmės daugiau čia plėstis, priminimui ankstesnis mano įrašas šia tema:

http://savifinansai.blogspot.com/2010/05/gryni-pinigai.html

Tęsiam banalią NT temą :)

Sveikoje normalioje visuomenėje tokios tvarkos niekas negalėtų nė susapnuoti. Ir koks skirtumas, kaip yra likusiame pasaulyje, jei mūsų kieme, toje pačioje mieloje Lietuvėlėje yra tokios nesąmonės. Ir beveik visiems tai yra normalu (kitaip sakant, dzin), na, nebent patiems skolininkams gal rūpi, ar taip iš tikro gali būti. Žiūrėkim ir mąstykim paprastai. Išjunkim apsimetančius protingais idiotus analitikus iš TV ekranų ir saugokimės jų kalbų. Tarkim, sumąstė žmogelis, kad jam labai reikia įsigyti butą. Na taip reikia, kad jau naktimis nebemiega. O pinigų savų nėra. Nuėjo tada žmogelis į banką. O tas geras visiems buvo ir kiekvienam kvailam ubagui po pusę milijono iki grabo lentos skolindavo. Ir gavo paskolą, tarkim, kokius porą šimtą tūkstančių kukliai dėžutei beprotnamyje, t.y., daugiabutyje įsigyti. Na, sumokėjo jis tą porą šimtų gabalų. Atėjo pabaisa Krizė, atėmė iš žmogelio darbą. Bankas irgi atėjo, paprašė paskolos atgal. Žmogelis sako – neturiu darbo, taigi nėra ir pinigų. Bankas – parduok savo butuką ir atsiskaitysi. Žmogelis ėmė ir pardavė. Bet baisioji Krizė suėdė dideles butų kainas ir žmogelis, pagyvenęs už skolintus porą šimtų tūkstančių įsigytame bute, po poros metų pardavė tą butą už visus šimtą. Ir liko bankui skolingas dar 65 000, mat šį tą jau gražinęs buvo. Nei buto, nei darbo, tik skola. Kur čia nesąmonė? Pats kaltas, kad žioplas buvo ir bankui į vergiją parsidavė? Palaukit, nesmerkit, čia ir patys galėjot atsirasti, ar jūsų artimieji. Geriau pasimokykit iš svetimų klaidų ir kitus paprotinkit, ypač jaunąją kartą, kuri po kelių metų eis skolintis. Manau, didžiausia nesąmonė yra ta, kad žmogelis pirko, o paskui pardavė vieną ir tą patį butą. Na, gal kiek ir patrynė tą butuką per porą metų (kas vadinama nusidėvėjimu), gal kokį tūkstantėlį vieną kitą naujam šeimininkui reikės, o gal ir nereikės įdėti, kad atstatytų butą į pradinę būklę. Panašiais atvejais nusidėvėjimo suma yra niekingai maža, kad į ją kreipti dėmesį. Prie esmės – butas tai tas pats, tik jo kaina kita. Tačiau ar butas nuvertėjo (per porą metų išvirto sienos, iškrito langai, supuvo visas namas?), ar pinigai? Sutikit, butas koks buvo, toks liko. Tik pinigai atėjus krizei (kas matė, kaip ji ėjo?) pasidarė (savaime pasidarė?) vertingesni. Tai kodėl mūsų šalyje tokia keista tvarka – bankas duoda mažai vertingus pinigus, o atgal jau nori tokio paties kiekio, bet iš tiesų visai kitos, jau didesnės vertės pinigų. Tik apie tą vertę – nei pusės žodžio. Taigi daiktas tai vienas ir tas pats koks buvo, toks ir liko. Piniguose taigi negyvensi, jų nesuvalgysi, jais nevažiuosi, jų kaip tokių išvis nereikia, reikia to, ką galimą už juos įsigyti. Logiška būtų taip: jei jau davei žmogui pinigų butui įsigyti, tai būk mielas ir pasiimk atgal tik tą daiktą, už kurį davei pinigus, jei pačių pinigų skolininkas neturi. Už daikto nusidėvėjimą blogiausiu atveju gali pareikalauti iš to žmogelio dar susimokėti. Bet tai viskas, į ką bankas turi turėti teisę. Tai, kas įvyko ir tebevyksta, yra įteisintas apiplėšimas (reikalavimas gražinti paskolintą pinigų kiekį niekaip neatsižvelgiant į to kiekio vertę (apie pinigų vertę yra ankstesnis iš įrašų)), o nesąmonė tai, kad mes, visuomenė, tai laikome normaliu ir savaime suprantamu dalyku. Beje, bankai dažnu atveju apskaičiuoja paskolas taip, kad žmogus sumokėtų ne tik pinigų kiekį, palūkanas, bet ir jų nuvertėjimą. Apie tai irgi esu rašęs.

Banali tema, arba dar apie NT vertę

Kadangi NT srities žinovu yra kone kiekvienas tautietis, tai manau, kad keletas pastebėjimų apie NT vertę bus irgi į temą :).
Siūlau laikyti, kad bet kokio NT kainą sudaro dvi dalys: objektyvi ir subjektyvi.
Objektyvi kainos dalis. Objektyvumas čia sąlyginis, priklausantis nuo daug faktorių, kad ir gebėjimo derėtis :), tačiau tai šis tas apčiuopiamo ir pamatuojamo. Tuo labiau kad pastatyti tokį patį pastatą Vilniuje Kaune ar kažkokiame kaime Skuodo rajone ar Kavarsko apylinkėse kainuos apytiksliai tiek pat, jei nekreipsime į nežymią dalį visų išlaidų sudarančias transporto išlaidas bei reikšmingesnes reikalingų komunikacijų pajungimo išlaidas. Paprastai: šią kainos dalį sudaro NT statybos išlaidos. Į jas įeina išlaidos medžiagoms ir išlaidos darbo užmokesčiui statybininkams, projektuotojams ir panašiai. Net jei statyba ir ne nauja - turint medžiagų ir darbų žiniaraščius su senomis kainomis nėra problemos jas perskaičiuoti į šių dienų kainas. Neturint patikimos info apie seniau pastatyto NT statybos kainą galima remtis tuo, kiek lygiai tokia pati statyba kainuotų šiandien bei įvertinti nusidėvėjimą (buhalterių forumuose apie nusidėvėjimo skaičiavimą yra begalė informacijos).
Subjektyvi kainos dalis. Čia pasireiškia žmonių psichologija, jų lūkesčiai. Todėl racionalumo čia ne visada galima rasti. Apibūdinčiau šią kainos dalį, kaip "finansinę nuomonės apie NT išraišką". Visuotina nuomonė, kad tas ar anas NT yra geroje vietoje, pvz., senamiestyje, reikš ir aukštesnę tokio NT kainą. Nors tas pats NT skirtingiems žmonėms su jų skirtingais poreikiais turės skirtingą subjektyvią vertę. Tiems, kieno poreikių neatitinka - nulinę ir netgi neigiamą.
Įdomu tai, kad galutinė NT kaina (beveik?) ne visada būna aritmetinė objektyvios ir subjektyvios kainų suma. Jei subjektyvi kaina neigiama, objekto galutinė kaina gali būti gerokai mažesnė net už objektyviąją kainą. Taigi, kokia Jūsų įsigyjamo NT kainos struktūra? :)

"Šalia kelio karčema" arba uždaras darbo ir vartojimo ratas

Tam, kad suprasti, ką toliau rašau, tikrai nereikia nei krūvos žinių (daugelis iš mūsų turimų žinių finansiniu požiūriu vis tiek yra bevertės, nes neatneša mums pajamų), nei ypatingo išsilavinimo, nei išskirtinės patirties. Prie viso to galima prieiti tiesiog sveikai, logiškai samprotaujant.
Taigi, keletas pastebėjimų.
Senesniame įraše http://savifinansai.blogspot.com/2010/08/is-ko-prasideda-ukis-ekonomika-ir.html rašiau apie tai, nuo ko prasideda visas šiuolaikinis ūkis (gerai - būkim pasikėlę ir vadinkim tai ekonomika :) ). Tęsiant mintį, visuomenė (kaip seniau, net ir labai seniai, taip ir dabar) pasiskirsčiusi į dvi dalis: 1. tie, kas realiai valdo šios žemės išteklius (jų yra mažuma, daugiausiai - keli procentai visų žemės gyventojų); 2. tie, kas šios žemės išteklių nevaldo, ir tam, kad išgyventų, turi kažkaip verstis, kad gautų 1-osios visuomenės dalies valdomų išteklių dalį savo ir savo artimųjų poreikiams patenkinti.
Vargu ar tas, kas turi savo rankose REALIĄ galią, išreikštą ištekliais, ir dėl to galintis daryti įtaką į politinę, finansinę, karinę ir kitokią bet kokios šalies sritį, kada nors norės šitokio dalyko atsisakyti...
Tačiau tam, kad antroji visuomenės dalis išgyventų ir tuo pačiu kurtų 1-ajai reikalingus produktus ir paslaugas, reikia nori nenori dalį išteklių perleisti į 2-os visuomenės dalies rankas. Ir taip, per ilgesnį laiką reali galia atitektų antrajai visuomenės grupei. Jei tik šioji bus sumani, protinga, taupi, kantri, besimokanti ir taip toliau. Todėl kažkada šalia dvarų ir buvo steigiamos karčemos (ir jas galėjo steigti ne bet kas, tiesiog šiaip sumąstęs), kad samdinys, gavęs iš pono auksiną, jį ne sutaupytų ir investuotų ir galų gale pats pasidarytų panašiu ponu, o tiesiog pragertų to paties pono karčemoje :). Ir kitą dieną vėl viskas liktų taip, kaip buvę - ponui sugrįžta jo ištekliai tiek pinigine prasme (pinigėlis už samanę), tiek fizinio darbo jėgos prasme (samdinys ateis dirbti, nes jam vėl reikia pinigų, tik šį kartą gal smuklę aplenks, bet užsuks jis ar jo pati į ponui ar jo partneriui priklausančią krautuvę savo buičiai reikiamų daiktų...).
Šiandien tai irgi vyksta visu pajėgumu. Ką uždirbame, tą išleidžiame ir dar pasiskoliname. Smegenys dirba tik tokiu režimu - kaip čia ir dabar išvengti skausmo ir nemalonių pojūčių bei gauti pasitenkinimo jausmą. Kas iš to seka, kaip tai susiję su vartojimu - gal neverta man plėstis, bet kuriam skaitytojui manau taip yra suprantama ir kasdien patiriama...
Vienintelis išteklius, ką gauna dirbanti visuomenės antroji dalis - popieriniai pinigai. Apie jų (ne)vertingumą irgi jau esu rašęs. Ir nemanau, kad iš esmės šioje sistemoje kas nors pasikeis. Gal tik atsiras vienas kitas žmogus, kuris, imdamasis atsakomybės už savo gerbūvį, finansinį išprusimą ir turėdamas didelį norą ištrūkti iš šito darbo/vartojimo rato, ką nors pakeis savo gyvenime, kad taptų savo gyvenimo tikru šeimininku.

Knygos apie finansus ir ne tik

Knygynuose pilna knygų, kuriose yra daug dalykų, suplaktų į vieną. Tai ir dalykai apie sėkmę, ir vidines žmogaus galias, ir turtą bei kaip jis ateina pas žmones, šiek tiek ten galima rasti ir apie finansus. Dalis psichologų trimituoja, kad panašių knygų pasiskaitę žmogeliai įpuls į dar didesnę depresiją, nes atseit nemokės džiaugtis tuo, ką turi, bandys persiplėšti dėl nerealių siekių (tipo, uždirbti milijoną per savaitę ar panašiai). Dalis žmonių yra iš karto nusiteikę priešiškai tokios ir panašios literatūros atžvilgiu. Net neskaitę. Tipo, nuo to kad perskaitysiu, niekas nepasikeis. Šiuo atveju jie yra visiškai teisūs. Pokyčiai prasideda nuo realių veiksmų, kuriuos imame patys daryti. Kaip ir taupymas. Kol patys netaupome, tol pinigų MŪSŲ kišenėje nepadaugėja.
Šiaip mano požiūris į visą masę panašios literatūros yra kritiškas tik iš dalies. Ir skaityti su finansais susijusią literatūrą rekomenduoju. Pirma, skaitymas apskritai skatina mąstymą, paaštrina protą, kitaip, naujomis akimis pamatome įprastus dalykus, praplečiame savo akiratį, savo mąstymo ribas. Antra, knygose, tarp nereikalingo teksto yra ir tikrai vertingų dalykų, kurių sužinojimas prisideda prie mūsų lavinimosi. Neskaitantis, nesilavinantis žmogus su laiku tampa tamsuolis, kažkiek teišmanantis savo darbinę sritį. Todėl jam apie savo padėties pasigerinimą nėra ko ir galvoti, nes dėl mąstymo ribų jis neišeina iš sau pažįstamos terpės. Tegul jis ir toliau sėdi prie TV ir laiko už tiesą visas nesąmones, ką per ten rodo.
Kitas dalykas - kritiškai atsirinkite tai, ką skaitote ar skaitysite. Daugelyje knygų apie sėkmę, laimę bei finansus pilna paviršutiniškumo, beveik visose - kartojasi tos pačios idėjos ir mintys, tiesiog jos truputį kitaip suformuluojamos. Todėl mano manymu neverta skaityti iš eilės krūvos knygų. Be to, nebūtina pirkti naujų knygynuose. Visada galima pasiskolinti iš pažįstamų ar įsigyti pagal skelbimus internete "iš antrų rankų". Taip sutaupysite tiek, kad tuo atveju, kai knyga jus apvils, bent jau nebus gaila tų didelių sumų, ką išleistumėte knygynuose. Ir būkite be išankstinės nuostatos apie knygą finansų tema, kurią skaitote, taip lengviau pastebėsite išties naudingus dalykus. Sąmoningai neįvardinu čia jokios knygos iš krūvos savo skaitytų. Kas man pasirodė verta dėmesio ir naudinga praktiškai, gal nebūtinai atitiks jūsų interesus. Galiu tik dar kartą patvirtinti - skaitymas išeina į naudą, jei atsirenki tai, ką skaitai, ir dar pritaikai praktiškai :).

savų finansų suvestinė

Šį kartą - praktinis pasiūlymas. Esu pasidaręs ir naudoju failą, į kurį suvedu įvairius duomenis apie savo finansus. Tokiu būdu, panašiai kaip finansininkai iš balanso ir pelno/nuostolio ataskaitos mato firmos būklę, aš matau savų finansų būklę ir jos kitimą. Jei manote, kad šis failas praverstų ir Jums, rašykite man į savifinansai(eta)gmail.com. Tai tėra kelios excel'io lentelės, kurias lengvai galėsite pritaikyti pagal savo reikmes. Jei kils neaiškumų, kam ir ką reiškia kuri nors skiltis - taip pat rašykite.

Šiuolaikinis pinigų kūrimas arba kaip tai susiję su skolinimusi

Šį kartą įdedu ištrauką iš vadovėlio "Ekonomikos teorija", parašytą 2005-ais metais autorių kolektyvo, skirto Lietuvos aukštosioms mokykloms. Manau, kad pats trumpiau ir aiškiau neparašysiu to, kas išdėstyta. Perskaičius ir supratus cituojamos ištraukos (beveik viso poskyrio) mintį vertėtų dar kartą pamąstyti, kaip kiekvieno iš mūsų finansiniai veiksmai sumuojasi ir daugelio žmonių tarsi nedideli jų kasdieniniai sprendimai dėl paskolų galų gale turi ženklią įtaką visiems. Esmė yra ta, kad pinigai yra kuriami "iš nieko", remiantis tik prisiimtais skoliniais įsipareigojimais. Kokiu būdu paskola yra šiuolaikinės vergovės forma, esu savo nuomonę rašęs ankstesniuose įrašuose. Gero skaitymo!

citavimo pradžia:

...Dalinio rezervo principas dabar pirmiausia padeda reguliuoti pinigų pasiūlą. Jis realizuojamas įstatymu nustatant būtiną rezervą kaip procentinį banko depozitų kiekį.

Pinigų pasiūlos plėtimas ir mažinimas

Gali atrodyti, kad šiandien, kai joks bankas, išskyrus vyriausybės kontroliuojamą centrinį banką, jau nebegali leisti banknotų, pinigų kūrimas bankams nebeįmanomas. Jų emisija - vien vyriausybės rankose. Tačiau taip nėra. Prisiminkime, kad vienas iš pinigų pasiūlos elementų yra pinigų sumos, padėtos į einamąsias (čekines) sąskaitas, čekinius depozitus. Imkime pavyzdį ir pasekime pinigų kūrimo procesą. Tarkime, kad pilietis A pilnametystės proga iš savo dėdės gauna 1000 litų grynais pinigais. Pilietis A sumano atidaryti Žemaitijos banke nuosavą čekinę sąskaitą - įteikia bankui 1000 litų ir gauna čekių knygelę. Tarkime, kad privalomas banko rezervas yra 20 %. Vadinasi, bankas 200 litų uždaro į savo seifus, o 800 litų yra atliekamas rezervas. Tokio rezervo buvimas normaliomis sąlygomis jokiam bankui nėra pageidautinas, nes neduoda pelno, todėl bankas pasistengs jį likviduoti. Tuos 800 Lt Žemaitijos bankas paskolins, tarkime, rimtam klientui B, nuolatiniam Telšių gyventojui, sumaniusiam pirkti antrą automobilį. Banko aktyvų sąraše atsiranda įrašas - 800 Lt piliečiui B iš Telšių. Pinigų tarsi nepadaugėjo - 1000 litų, padėtų į banką, pasidalijo į 200 Lt, ,,įšaldytų" banko rezerve (rezervas gali būti tik grynieji pinigai bei depozitai Centriniame banke) ir 800 Lt, išduotų piliečiui B kaip paskola. Betgi pamiršome pilietį A. Jis su čekių knygele rankose dabar gali atsiskaityti už prekes ir paslaugas, išrašydamas čekius su nurodyta jo sąskaita Žemaitijos banke. Faktiškai jo rankose 1000 Lt pinigų. Vadinasi, bendra pinigų pasiūla po to, kai pilietis A padėjo 1000 Lt į banką, padidėjo iki 1800 Lt. Bet tai dar ne viskas. Pilietis B negaišo įgyvendinti savo planų, nusipirko automobilį ir 800 Lt atsidūrė firminės Opelio parduotuvės kasoje, iš kur kitą dieną jie buvo perkelti į Aukštaitijos banko Telšių skyrių. Toliau viskas vyko analogiškai -20% privalomo rezervo (160 Lt) liko banko seifuose, o 640 Lt buvo paskolinta ir tokia suma dar padidino pinigų pasiūlą. Visas pradinės 1000 Lt grynųjų pinigų sumos kelias, didinant pinigų pasiūlą, pavaizduotas lentelėje.

Pinigų pasiūlos augimas litais atsiradus naujiems (kai privalomas rezervas 20%)

Bankai	Nauji grynųjų pinigų indėliai (rezervai)	Privalomų rezervų prieaugis	Čekiniai depozitai, atsirandantys naujų paskolų pagrindu
Pradinis įnašas	1000,00	200,00	800,00
Antroji grandis	800,00	160,00	640,00
Trečioji grandis	640,00	128,00	512,00
Ketvirtoji grandis	512,00	102,40	409,60
Penktoji grandis	409,60	81,92	327,68
Šeštoji grandis	327,68	65,54	262,14
Septintoji grandis	262,14	52,43	209,71
Visos kitos grandys	1048,58	209,71	838,87
Iš viso	5000,00	1000,00	4000,00

Toks nebaigtine proporcija išreiškiamas procesas mums jau pažįstamas - su juo susidūrėme nagrinėdami multiplikatorių. Šio proceso formulė tokia: l+R+R+R^+R^ ... = 1/U-R), čia R - koeficientas, pagal kurį pradinis įrašas perrašomas į kitą įrašą. Mūsų pavyzdyje R = 0.8, taigi vadinamasis pinigų multiplikatorius šiuo atveju lygus 5. Jis reiškia, kad 1000 litų naujų rezervų atsiradimas banke pinigų pasiūlą padidina iki 5000 Lt. Vadinasi, pinigų pasiūla išaugo 4000 Lt, o jei būtume dar tikslesni, čekinių depozitų suma padidėjo 5000 Lt, o grynųjų pinigų kiekis sumažėjo 1000 Lt. Kuo mažesnis privalomo rezervo dydis, tuo daugiau išauga pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Šitaip privalomų bankų rezervų dydis gali būti panaudotas pinigų pasiūlai reguliuoti. Atvirkščia analogija veikia pinigų pasiūlos mažėjimo procesas.

citavimo pabaiga.

Jokia paslaptis, kad panašiu principu yra spausdinamas JAV doleris. Apie tai smulkiau galite paskaityti Čikagos banko brošiūroje, kurios pdf formato kopija klaidžioja po internetą (google paieškos lauke įrašykite modern money mechanics: pdf ir paspaudę antrą nuo viršaus paieškos rezultatą visą dokumentą parsisiųsite). Be abejo, šiam dokumentui garbės nedaro jo naudojimas visokiausiais neaiškiais propagandiniais tikslais, tačiau čia jau kiekvienam spręsti, kiek tai rimta ir pagrįsta. Tačiau tame pačiame rimtame vadovėlyje neradau atsakymo į visai įdomų klausimą: kadangi realybėje indėliai dedami ir paskolos išduodamos už palūkanas, kur yra galutinis Aukštaitijos ir Žemaitijos ir kitų bankų skolininkų PAPILDOMŲ pinigų šaltinis sumokėti palūkanoms? :)