Turėk SAVO (!) (paskolą) arba dar šiek tiek apie skolinimąsi

Skolinimosi tema mano manymu išlieka aktuali, kadangi vis daugiau ir mūsų šalies žmonių, neturėdami elementariausio finansinio išprusimo, į tai veliasi. Be to, ypač daug emocijų kursto paskolos būstui. Bent jau žiniasklaidoje ta tema teigiama, kad lietuviui nuo seno yra labai svarbu NUOSAVAS būstas. O ir paskolų būstui teikėjai antrina plaudami smegenis, kad tai "didžiausias ir svarbiausias gyvenimo pirkinys". Galim plėstis kalbėdami apie tai, kokia apskritai turėtų būti būsto politika Lietuvoje, kaip ir ką turėtų reguliuoti valdžia, kada verta nuomotis ar imti paskolą, bet čia jau būtų nukrypimas nuo šio dienoraščio specifikos - finansų suvokimo ir tvarkymosi su jais. Taigi, tiesiog pažiūrėkim, kaip yra su skolinimusi būstui.
Faktas nr. 1 - bet kokia paskola yra NE JŪSŲ pinigai. Su būsto paskola yra tas pats.
Faktas nr. 2 - paskolą reikia atiduoti.
Faktas nr. 3 - bet koks daiktas (būstas taip pat) tampa jūsų nuosavybe tik PO ATSISKAITYMO (paskolos atidavimo).
Iš čia seka labai paprasta, aiški ir akivaizdi išvada: jei iš pradžių pinigų turėjote 0 Lt (iš esmės NIEKO NETURITE) ir sugebėjote pasiskolinti 10 000 Lt ar 100 000 Lt ar net visus 542 000 Lt, jūs TURITE minusinę sumą pinigų (-10 000, -100 000, -542 000). Klausimas: ar tikrai smagu turėti bent jau minus dešimt tūkstančių, kuriuos reikia atiduoti? O dar didesnę sumą??
Yra pasakymas - turėti skolų reiškia jau šį tą turėti. Kažkodėl man šis pasakymas dvelkia bent jau juodu jumoru, jei ne paprasčiausia apgaule. Kodėl? Mano manymu, imančio paskolą žmogaus gyvenimas virsta savanorišku parsidavimu į vergiją ir tolesniu vergavimu dėl to, kad "reikia mokėti įmokas". Toks žmogus neturėjo valios pradėti nuo nulio ir kažką pasiekti, todėl pasiėmė paskolą ir prisipirko visokių daiktų, kad jaustųsi "pilnaverčiu visuomenės nariu". Valios jam ir toliau nereikia - vietoje jos yra skolos atidavimą administruojančios įstaigos, kurios ir išjudina vargšelį, kad tas kažko imtųsi ir kažką veiktų, kad atiduotų skolas, o startinė pozicija nebe nulis, o giliai minusinė :). Skambės keistai, bet manau, kad senovėje vergams buvo geriau - šeimininkų galvos skausmas buvo, ką jiems veikti. Šiandien - tai pačių šiuolaikinių "vergų" reikalas susirasti, iš ko ir kaip ką dirbti, kad gražinti pasiskolintus pinigus. Gerai, jei per tai neįklimpstama į dar didesnes bėdas.
Mano asmeniniu manymu, startinė pozicija mąstant kaip susikurti geresnį gyvenimą yra geriau 0 Lt, negu pavyzdžiui minus 247 000 Lt. Be to, prisimenam, kad paskola būstui savo prigimtimi yra vartojimo paskola, t.y., ji pati jokių naujų pajamų negeneruoja. Tai yra paskolinusių pinigus investicija - tas, kas pasiskolino, moka įmokas, į kurias įskaičiuotas ir pelnas :). Todėl nuolatos skolininkams kyla klausimas - o kaip ją atiduoti? Kiek pinigų turėsiu atidavęs 247 000 Lt? Teisingai, tą patį 0 Lt, nuo kurio šokau į minusą. Sakot, dar yra būstas už tuos 247 000 Lt. Pala, bet tai būste aš gyvenu, reikia man mokėti komunalinius, remontuoti ir t.t., o pinigų turiu 0 Lt. Tai ką iš tikro turiu? Na tai negi taip svarbu KAŽKĄ TURĖTI, net jei tai yra paskola?
Pabaigai dėl to svarbiausio ir didžiausio gyvenime pirkinio :). Vidutinis žmogus vidutinėje šalyje per gyvenimą savo gyvenamąją vietą keičia bent keletą kartų. Kol vaikas - gyvena su tėvais (per tą laiką tėvai gali pakeisti gyvenamą vietą, ir ne vieną kartą). Užaugęs ir atsiskyręs nuo tėvų bent keletą metų kažką nuomojasi ar (jei leidžia tėvų galimybės padėti) nusiperka kokį kuklų būstelį, be to, gyvenamą vietą derina su karjeros reikalais ir darbo vieta. Susituokęs vėl ieško erdvesnio būsto šeimai ir vaikams, į senatvę, likęs vienas, vėl žiūrisi mažesnio būsto. Taigi, būstui poreikis yra kintantis, kaip ir kiti poreikiai. Todėl paprasčiausiai trumparegiška ir kvaila imti 20-40 metų paskolą būstui, ir dėl paskolos prisirišti prie vienos gyvenamosios vietos, nors jau po kelių metų ta vieta gali nebeatitikti naujų poreikių, o kainos kaip tyčia kritusios... :).
Pabaigai: mano asmenine nuomone, nėra blogai skolintis būstui, jei jau turime bent 60-70 proc. reikiamos sumos, o pasiskolintai trūkstamai sumai gražinti esame sugalvoję papildomų pajamų sugeneravimo įmokoms padengti planą. Taip daryti netgi verta tada, kai pasitaiko nerealiai geras variantas už nerealiai gerą kainą.

Skolinimasis

Sprendžiant, skolintis ar ne, reikia pirma aiškiai sau atsakyti: kokiam tikslui skolinamasi?
Mano manymu, jei skolinimosi tikslas yra tiesioginis (su)vartojimas (paskola būstui, mokesčiams, drabužiams, remontui, baldams, kelionėms, automobiliui ir panašiai) - tai skolintis tegali tik visiškai finansiškai neišprusę (tegul kitose srityse ir genijai) žmonės, negalintys pasipriešinti savo įgeidžiams ir siekiantys bent tam kartui patenkinti kažkokį laikiną norą (ne veltui sakoma, kad kai nori, palauk, praeis :) ), iki galo nesupratę ir nepasigilinę, kas bus po to, kai bus pasirašyta paskolos sutartis. Mat yra vienas keblumėlis: skolą reikia gražinti. Tiesa, skolinančios įstaigos apie tai stengiasi pradžioje, kol sutartis nepasirašyta, per daug nekalbėti, kad klientui tai atrodytų kaip kažkas tolimo, nerealaus, kad susidarytų netgi savotiška iliuzija, kad "o gal visai ir nereikės iki galo gražinti" arba "tai iš tiesų bus tikrai lengva". Deja. Tikrovė yra kitokia ir yra būtent tokia: paskolinusieji visomis jėgomis kausis, kad skolą susigrąžintų. Todėl nieko nuostabaus, kad po kurio laiko pasiskolinusieji kalba apie kažkokį pastovų, ramybės neduodantį, spaudimą savo viduje, kad "viskas būtų gerai, jei ne tos įmokos už paskolą". Vėl ir vėl ir vėl psichologija...
Išeitis yra viena ir labai paprasta, kurią supratau savarankiškai, iki mūsų rinką pasiekiant visokiems finansų mokytojams ir "mokytojams" iš rytų ir vakarų: niekada, niekada, niekada nesiskolinti vartojimui. Verstis su tiek, kiek tuo metu turi. Ieškoti būdų, kaip padidinti pajamas, ir tik tada, kai pajamos padidėja, padidinti išlaidas. Šiandien daug žmonių yra padarę atvirkščiai - pasididino išlaidas pasiskolindami, o pajamų prieš tai nepasididino. Ir kenčia nuo streso belaukdami sekančios įmokos mokėjimo laiko ir nervindamiesi, iš ko ir kaip susimokėti...
Esu linkęs pateisinti skolas tik tuo atveju, kai skolinamasi tarkim verslo kūrimui ar plėtrai, kai papildomų lėšų įdėjimas sugeneruoja naujus papildomų pinigų srautus. Be abejo, papildomai uždirbęs gali išleisti daugiau ir vartojimui. Bet tik po to, kai uždirbi. O ne atvirkščiai. Minia, visa ta pilka masė, daro būtent atvirkščiai, ne taip kaip derėtų. Jų kertinis pasiteisinimas "visi taip daro". Sutikit, kad tai silpnas ir kvailas argumentas. Nėra ką kalbėti su šitaip sakančiais.
Skolinantis verslui irgi reikia turėti aiškų atsakymą į klausimą "o kas bus, jei gausis blogiau nei tikiuosi ir planuoju". Nes visada būna kažkiek kitaip, nei tikimės ir planuojame.

Iš ko prasideda ūkis (ekonomika) ir pinigai? :)

Kartą nugirdau kažkur vieną įdomią mintį. Tai ja ir pasidalysiu. Iš esmės, kad žmonija išgyventų, arba kitais žodžiais, viskas, ko materialaus reikia žmogui, kad išgyventų, gaunama iš dviejų rūšių išteklių: 1. tai, kas tinka suvalgyti; 2. tai, kas netinka suvalgyti. Todėl ir bet koks žmonių ūkis (mėgstantiems skambius žodžius - tebūnie ekonomika :) ) remiasi dviem išteklių rūšimis - žemės (į tai galima priskirti ir miškus bei vandenis) ūkiu ir kasyba (kalnakasyba). Žemės ūkis duoda viską, ko reikia mūsų pilvams, na, o iš iškastų žaliavų darom degalus, konstruojam mašinas, statom namus (iš medžių taip pat tą galima daryti, tai išteklius,kaip ir dar keletas kitų, tinkantis abiems išteklių rūšims, jei matuosim pagal tinkamumą skrandžiui :) ) ir t.t.
Taigi, kuo arčiau mūsų darbas ar veikla yra šalia žemės ūkio ar kasybos, tuo ilgiau turėsim ką veikti ir mūsų taip greit neatleis dėl visokų krizių. Nes tiek valgyti, tiek naudotis įvairiais daiktais buityje žmonėms reikia ir per krizes, ir per gerus laikus :). Iš kitos pusės - kieno nuosavybėje pasaulio mastu šie ištekliai, tas ir diktuoja savo valią...
Kuo tai įdomu Lietuvos atžvilgiu. Energetinių iškasamų išteklių beveik neturime. Beveik viskas, ką pas mus galima rasti, daugiausiai tinka statyboms. Tačiau tai sritis, kuri sutraukia į save kažkur kitur uždirbtus pinigus. Reikia kažkur pinigus uždirbti. Vienintelė vieta iš dviejų, kur mums lieka kažką veikti kaip šaliai, yra žemės ūkis. Kad ir kaip daug kas su pašaipa ar netgi su panieka į tai žiūrėtų. Tai viena iš dviejų sričių, kurios duoda pradžią žmonių poreikių patenkinimui. Nevystysim jos, netobulinsim, nekursim naujų konkurencingų ir reikalingų pasauliui maisto produktų - liksim visiški išlaikytiniai, nes antros rūšies (kasybos) brangių ir vertingų išteklių (ypač energetinių) beveik neturime. Tiesa, lieka dar vienas išteklius - tai patys žmonės, kurie galėtų kurti kažkokias aukštas technologijas, programuoti ir t.t. ir pan. Pala, bet jiems taip pat reikia kažkur gyventi, kažką valgyti. O jei negalim pasiūlyti nei nebrangaus kokybiško maisto (žemės ūkio kraštas!), nei nebrangaus būsto (nors statyboms išteklių turim!), tai kas ir kodėl mums turėtų kurti kažkokias technologijas, kurios (atseit) mūsų šalį išves į šviesų rytojų? :)

Įsivaizdavimai

Ir kas per sutvėrimai tie žmonės yra :). Kai pasiklausai iš šono, nesikišdamas ir nieko neaiškindamas, tai imi galvot, kas čia iš medžio iškritęs :))). Kad reikia mokytis ir treniruotis, jei nori pvz., gerai vairuoti mašiną, supranta beveik kiekvienas. Kad mokytis ir treniruotis reikia, kad su finansais reikalai būtų ok, NEsupranta beveik kiekvienas :))).

Balansas

Balansas apskaitoje iš esmės reikalingas tam, kad mums būtų aišku, kiek iš tiesų esame turtingi. Buhalterijoje naudojami balansai savo prigimtimi yra lentelės iš dviejų dalių. Vienoje lentelės dalyje surašomas turimas turtas, jo kiekis ir vertė. Kitoje dalyje įrašomos skolos, kreditai, įsipareigojimai ir pan., t.y., kiek kam esate skolingi. Aišku, buhalterijoje yra visokių plonybių, į kurias nesu įsigilinęs ir per daug nesiveliu. Dėl savęs pilnai užtenka tokio itin paprasto balanso: vienoje pusėje turimas turtas (o tą sužinom atlikę inventorizaciją (žr. ankstesnį įrašą)), kitoje - skolos (jei jų yra). Štai ir viskas. Tarkim, jei turite būstą, tai yra turtas, tačiau jei jį pirkote su paskola, reiškia, iš būsto įsigijimo vertės atimate paskolos sumą, kurią dar liko sumokėti. Gautas skirtumas ir yra reali jūsų turimo turto vertė... :).

Inventorizacija

Tai toks primityvus buhalterių naudojamas veiksmas, kuriuo pradedama apskaita, kai surašom turimą turtą ir šalia parašom jo vertę. Manau, retkarčiais yra į naudą tokį sąrašiuką susidaryti, kad žinotume, kiek visokio šlamšto prikaupėme. Turėdami tokį sąrašą šalia galime prirašyti, kiek šio turto išlaikymas (pvz., buto remontas ir komunaliniai, sąskaita už pokalbius telefonu) kainuoja. Taip iškart matome situaciją, koks turtas ir kiek mus skandina finansiškai, reikalaudamas išlaikymo išlaidų, o koks turtas (pvz., nuomojamas butas), neša mums naudos. Ir kuo daugiau turim turto, kuris traukia iš kišenės mūsų uždirbtus pinigus, tuo daugiau turim vargti darbe to turto išlaikymui :). Ko vertas toks gyvenimas? :)

Taupymas - ar gerai?

Mano įsitikinimu - vertas dėmesio taupymas yra toks, kai be didesnių pastangų kitur randame mums reikalingą tą patį daiktą ar paslaugą už mažesnę kainą nei ką tik mums pasiūlė. Pusės dienos lakstymo po visas miesto parduotuves ieškant 15 centų pigesnio batono nepavadinčiau taupymu.
Tačiau būdų ieškojimas, kaip sumažinti savo išlaidas nuolat ir nuolat atsisakant vienų ar kitų dalykų aiškinant, kad "tai ne man", "dar tiek neuždirbu" ir panašiai, nėra išeitis. Taip ar panašiai pasiteisinę pamirštam, kad kažko norėjom ir nieko nebedarom, kad tai gautume. Protingiau būtų sakyti sau taip: "šiuo metu tai man ne pagal kišenę, tačiau imsiuosi to, to ir ano, kad gaučiau papildomų pajamų štai tam dalykui, kurio man reikia". Ir dar svarbiau - ne tik sakyti, bet ir imtis realių veiksmų... :)