Knygynuose pilna knygų, kuriose yra daug dalykų, suplaktų į vieną. Tai ir dalykai apie sėkmę, ir vidines žmogaus galias, ir turtą bei kaip jis ateina pas žmones, šiek tiek ten galima rasti ir apie finansus. Dalis psichologų trimituoja, kad panašių knygų pasiskaitę žmogeliai įpuls į dar didesnę depresiją, nes atseit nemokės džiaugtis tuo, ką turi, bandys persiplėšti dėl nerealių siekių (tipo, uždirbti milijoną per savaitę ar panašiai). Dalis žmonių yra iš karto nusiteikę priešiškai tokios ir panašios literatūros atžvilgiu. Net neskaitę. Tipo, nuo to kad perskaitysiu, niekas nepasikeis. Šiuo atveju jie yra visiškai teisūs. Pokyčiai prasideda nuo realių veiksmų, kuriuos imame patys daryti. Kaip ir taupymas. Kol patys netaupome, tol pinigų MŪSŲ kišenėje nepadaugėja.
Šiaip mano požiūris į visą masę panašios literatūros yra kritiškas tik iš dalies. Ir skaityti su finansais susijusią literatūrą rekomenduoju. Pirma, skaitymas apskritai skatina mąstymą, paaštrina protą, kitaip, naujomis akimis pamatome įprastus dalykus, praplečiame savo akiratį, savo mąstymo ribas. Antra, knygose, tarp nereikalingo teksto yra ir tikrai vertingų dalykų, kurių sužinojimas prisideda prie mūsų lavinimosi. Neskaitantis, nesilavinantis žmogus su laiku tampa tamsuolis, kažkiek teišmanantis savo darbinę sritį. Todėl jam apie savo padėties pasigerinimą nėra ko ir galvoti, nes dėl mąstymo ribų jis neišeina iš sau pažįstamos terpės. Tegul jis ir toliau sėdi prie TV ir laiko už tiesą visas nesąmones, ką per ten rodo.
Kitas dalykas - kritiškai atsirinkite tai, ką skaitote ar skaitysite. Daugelyje knygų apie sėkmę, laimę bei finansus pilna paviršutiniškumo, beveik visose - kartojasi tos pačios idėjos ir mintys, tiesiog jos truputį kitaip suformuluojamos. Todėl mano manymu neverta skaityti iš eilės krūvos knygų. Be to, nebūtina pirkti naujų knygynuose. Visada galima pasiskolinti iš pažįstamų ar įsigyti pagal skelbimus internete "iš antrų rankų". Taip sutaupysite tiek, kad tuo atveju, kai knyga jus apvils, bent jau nebus gaila tų didelių sumų, ką išleistumėte knygynuose. Ir būkite be išankstinės nuostatos apie knygą finansų tema, kurią skaitote, taip lengviau pastebėsite išties naudingus dalykus. Sąmoningai neįvardinu čia jokios knygos iš krūvos savo skaitytų. Kas man pasirodė verta dėmesio ir naudinga praktiškai, gal nebūtinai atitiks jūsų interesus. Galiu tik dar kartą patvirtinti - skaitymas išeina į naudą, jei atsirenki tai, ką skaitai, ir dar pritaikai praktiškai :).
2011 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis
2011 m. kovo 11 d., penktadienis
savų finansų suvestinė
Šį kartą - praktinis pasiūlymas. Esu pasidaręs ir naudoju failą, į kurį suvedu įvairius duomenis apie savo finansus. Tokiu būdu, panašiai kaip finansininkai iš balanso ir pelno/nuostolio ataskaitos mato firmos būklę, aš matau savų finansų būklę ir jos kitimą. Jei manote, kad šis failas praverstų ir Jums, rašykite man į savifinansai(eta)gmail.com. Tai tėra kelios excel'io lentelės, kurias lengvai galėsite pritaikyti pagal savo reikmes. Jei kils neaiškumų, kam ir ką reiškia kuri nors skiltis - taip pat rašykite.
2011 m. sausio 24 d., pirmadienis
Šiuolaikinis pinigų kūrimas arba kaip tai susiję su skolinimusi
Šį kartą įdedu ištrauką iš vadovėlio "Ekonomikos teorija", parašytą 2005-ais metais autorių kolektyvo, skirto Lietuvos aukštosioms mokykloms. Manau, kad pats trumpiau ir aiškiau neparašysiu to, kas išdėstyta. Perskaičius ir supratus cituojamos ištraukos (beveik viso poskyrio) mintį vertėtų dar kartą pamąstyti, kaip kiekvieno iš mūsų finansiniai veiksmai sumuojasi ir daugelio žmonių tarsi nedideli jų kasdieniniai sprendimai dėl paskolų galų gale turi ženklią įtaką visiems. Esmė yra ta, kad pinigai yra kuriami "iš nieko", remiantis tik prisiimtais skoliniais įsipareigojimais. Kokiu būdu paskola yra šiuolaikinės vergovės forma, esu savo nuomonę rašęs ankstesniuose įrašuose. Gero skaitymo!
citavimo pradžia:
...Dalinio rezervo principas dabar pirmiausia padeda reguliuoti pinigų pasiūlą. Jis realizuojamas įstatymu nustatant būtiną rezervą kaip procentinį banko depozitų kiekį.
Pinigų pasiūlos plėtimas ir mažinimas
Gali atrodyti, kad šiandien, kai joks bankas, išskyrus vyriausybės kontroliuojamą centrinį banką, jau nebegali leisti banknotų, pinigų kūrimas bankams nebeįmanomas. Jų emisija - vien vyriausybės rankose. Tačiau taip nėra. Prisiminkime, kad vienas iš pinigų pasiūlos elementų yra pinigų sumos, padėtos į einamąsias (čekines) sąskaitas, čekinius depozitus. Imkime pavyzdį ir pasekime pinigų kūrimo procesą. Tarkime, kad pilietis A pilnametystės proga iš savo dėdės gauna 1000 litų grynais pinigais. Pilietis A sumano atidaryti Žemaitijos banke nuosavą čekinę sąskaitą - įteikia bankui 1000 litų ir gauna čekių knygelę. Tarkime, kad privalomas banko rezervas yra 20 %. Vadinasi, bankas 200 litų uždaro į savo seifus, o 800 litų yra atliekamas rezervas. Tokio rezervo buvimas normaliomis sąlygomis jokiam bankui nėra pageidautinas, nes neduoda pelno, todėl bankas pasistengs jį likviduoti. Tuos 800 Lt Žemaitijos bankas paskolins, tarkime, rimtam klientui B, nuolatiniam Telšių gyventojui, sumaniusiam pirkti antrą automobilį. Banko aktyvų sąraše atsiranda įrašas - 800 Lt piliečiui B iš Telšių. Pinigų tarsi nepadaugėjo - 1000 litų, padėtų į banką, pasidalijo į 200 Lt, ,,įšaldytų" banko rezerve (rezervas gali būti tik grynieji pinigai bei depozitai Centriniame banke) ir 800 Lt, išduotų piliečiui B kaip paskola. Betgi pamiršome pilietį A. Jis su čekių knygele rankose dabar gali atsiskaityti už prekes ir paslaugas, išrašydamas čekius su nurodyta jo sąskaita Žemaitijos banke. Faktiškai jo rankose 1000 Lt pinigų. Vadinasi, bendra pinigų pasiūla po to, kai pilietis A padėjo 1000 Lt į banką, padidėjo iki 1800 Lt. Bet tai dar ne viskas. Pilietis B negaišo įgyvendinti savo planų, nusipirko automobilį ir 800 Lt atsidūrė firminės Opelio parduotuvės kasoje, iš kur kitą dieną jie buvo perkelti į Aukštaitijos banko Telšių skyrių. Toliau viskas vyko analogiškai -20% privalomo rezervo (160 Lt) liko banko seifuose, o 640 Lt buvo paskolinta ir tokia suma dar padidino pinigų pasiūlą. Visas pradinės 1000 Lt grynųjų pinigų sumos kelias, didinant pinigų pasiūlą, pavaizduotas lentelėje.
Pinigų pasiūlos augimas litais atsiradus naujiems (kai privalomas rezervas 20%)
Toks nebaigtine proporcija išreiškiamas procesas mums jau pažįstamas - su juo susidūrėme nagrinėdami multiplikatorių. Šio proceso formulė tokia: l+R+R+R^+R^ ... = 1/U-R), čia R - koeficientas, pagal kurį pradinis įrašas perrašomas į kitą įrašą. Mūsų pavyzdyje R = 0.8, taigi vadinamasis pinigų multiplikatorius šiuo atveju lygus 5. Jis reiškia, kad 1000 litų naujų rezervų atsiradimas banke pinigų pasiūlą padidina iki 5000 Lt. Vadinasi, pinigų pasiūla išaugo 4000 Lt, o jei būtume dar tikslesni, čekinių depozitų suma padidėjo 5000 Lt, o grynųjų pinigų kiekis sumažėjo 1000 Lt. Kuo mažesnis privalomo rezervo dydis, tuo daugiau išauga pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Šitaip privalomų bankų rezervų dydis gali būti panaudotas pinigų pasiūlai reguliuoti. Atvirkščia analogija veikia pinigų pasiūlos mažėjimo procesas.
citavimo pabaiga.
Jokia paslaptis, kad panašiu principu yra spausdinamas JAV doleris. Apie tai smulkiau galite paskaityti Čikagos banko brošiūroje, kurios pdf formato kopija klaidžioja po internetą (google paieškos lauke įrašykite modern money mechanics: pdf ir paspaudę antrą nuo viršaus paieškos rezultatą visą dokumentą parsisiųsite). Be abejo, šiam dokumentui garbės nedaro jo naudojimas visokiausiais neaiškiais propagandiniais tikslais, tačiau čia jau kiekvienam spręsti, kiek tai rimta ir pagrįsta. Tačiau tame pačiame rimtame vadovėlyje neradau atsakymo į visai įdomų klausimą: kadangi realybėje indėliai dedami ir paskolos išduodamos už palūkanas, kur yra galutinis Aukštaitijos ir Žemaitijos ir kitų bankų skolininkų PAPILDOMŲ pinigų šaltinis sumokėti palūkanoms? :)
citavimo pradžia:
...Dalinio rezervo principas dabar pirmiausia padeda reguliuoti pinigų pasiūlą. Jis realizuojamas įstatymu nustatant būtiną rezervą kaip procentinį banko depozitų kiekį.
Pinigų pasiūlos plėtimas ir mažinimas
Gali atrodyti, kad šiandien, kai joks bankas, išskyrus vyriausybės kontroliuojamą centrinį banką, jau nebegali leisti banknotų, pinigų kūrimas bankams nebeįmanomas. Jų emisija - vien vyriausybės rankose. Tačiau taip nėra. Prisiminkime, kad vienas iš pinigų pasiūlos elementų yra pinigų sumos, padėtos į einamąsias (čekines) sąskaitas, čekinius depozitus. Imkime pavyzdį ir pasekime pinigų kūrimo procesą. Tarkime, kad pilietis A pilnametystės proga iš savo dėdės gauna 1000 litų grynais pinigais. Pilietis A sumano atidaryti Žemaitijos banke nuosavą čekinę sąskaitą - įteikia bankui 1000 litų ir gauna čekių knygelę. Tarkime, kad privalomas banko rezervas yra 20 %. Vadinasi, bankas 200 litų uždaro į savo seifus, o 800 litų yra atliekamas rezervas. Tokio rezervo buvimas normaliomis sąlygomis jokiam bankui nėra pageidautinas, nes neduoda pelno, todėl bankas pasistengs jį likviduoti. Tuos 800 Lt Žemaitijos bankas paskolins, tarkime, rimtam klientui B, nuolatiniam Telšių gyventojui, sumaniusiam pirkti antrą automobilį. Banko aktyvų sąraše atsiranda įrašas - 800 Lt piliečiui B iš Telšių. Pinigų tarsi nepadaugėjo - 1000 litų, padėtų į banką, pasidalijo į 200 Lt, ,,įšaldytų" banko rezerve (rezervas gali būti tik grynieji pinigai bei depozitai Centriniame banke) ir 800 Lt, išduotų piliečiui B kaip paskola. Betgi pamiršome pilietį A. Jis su čekių knygele rankose dabar gali atsiskaityti už prekes ir paslaugas, išrašydamas čekius su nurodyta jo sąskaita Žemaitijos banke. Faktiškai jo rankose 1000 Lt pinigų. Vadinasi, bendra pinigų pasiūla po to, kai pilietis A padėjo 1000 Lt į banką, padidėjo iki 1800 Lt. Bet tai dar ne viskas. Pilietis B negaišo įgyvendinti savo planų, nusipirko automobilį ir 800 Lt atsidūrė firminės Opelio parduotuvės kasoje, iš kur kitą dieną jie buvo perkelti į Aukštaitijos banko Telšių skyrių. Toliau viskas vyko analogiškai -20% privalomo rezervo (160 Lt) liko banko seifuose, o 640 Lt buvo paskolinta ir tokia suma dar padidino pinigų pasiūlą. Visas pradinės 1000 Lt grynųjų pinigų sumos kelias, didinant pinigų pasiūlą, pavaizduotas lentelėje.
Pinigų pasiūlos augimas litais atsiradus naujiems (kai privalomas rezervas 20%)
| Bankai | Nauji grynųjų pinigų indėliai (rezervai) | Privalomų rezervų prieaugis | Čekiniai depozitai, atsirandantys naujų paskolų pagrindu |
| Pradinis įnašas | 1000,00
| 200,00
| 800,00
|
| Antroji grandis | 800,00
| 160,00
| 640,00
|
| Trečioji grandis | 640,00
| 128,00
| 512,00 |
| Ketvirtoji grandis | 512,00
| 102,40
| 409,60 |
Penktoji grandis | 409,60
| 81,92
| 327,68
|
| Šeštoji grandis | 327,68
| 65,54
| 262,14
|
| Septintoji grandis | 262,14
| 52,43
| 209,71
|
| Visos kitos grandys | 1048,58
| 209,71
| 838,87
|
| Iš viso | 5000,00
| 1000,00
| 4000,00
|
Toks nebaigtine proporcija išreiškiamas procesas mums jau pažįstamas - su juo susidūrėme nagrinėdami multiplikatorių. Šio proceso formulė tokia: l+R+R+R^+R^ ... = 1/U-R), čia R - koeficientas, pagal kurį pradinis įrašas perrašomas į kitą įrašą. Mūsų pavyzdyje R = 0.8, taigi vadinamasis pinigų multiplikatorius šiuo atveju lygus 5. Jis reiškia, kad 1000 litų naujų rezervų atsiradimas banke pinigų pasiūlą padidina iki 5000 Lt. Vadinasi, pinigų pasiūla išaugo 4000 Lt, o jei būtume dar tikslesni, čekinių depozitų suma padidėjo 5000 Lt, o grynųjų pinigų kiekis sumažėjo 1000 Lt. Kuo mažesnis privalomo rezervo dydis, tuo daugiau išauga pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Šitaip privalomų bankų rezervų dydis gali būti panaudotas pinigų pasiūlai reguliuoti. Atvirkščia analogija veikia pinigų pasiūlos mažėjimo procesas.
citavimo pabaiga.
Jokia paslaptis, kad panašiu principu yra spausdinamas JAV doleris. Apie tai smulkiau galite paskaityti Čikagos banko brošiūroje, kurios pdf formato kopija klaidžioja po internetą (google paieškos lauke įrašykite modern money mechanics: pdf ir paspaudę antrą nuo viršaus paieškos rezultatą visą dokumentą parsisiųsite). Be abejo, šiam dokumentui garbės nedaro jo naudojimas visokiausiais neaiškiais propagandiniais tikslais, tačiau čia jau kiekvienam spręsti, kiek tai rimta ir pagrįsta. Tačiau tame pačiame rimtame vadovėlyje neradau atsakymo į visai įdomų klausimą: kadangi realybėje indėliai dedami ir paskolos išduodamos už palūkanas, kur yra galutinis Aukštaitijos ir Žemaitijos ir kitų bankų skolininkų PAPILDOMŲ pinigų šaltinis sumokėti palūkanoms? :)
2011 m. sausio 4 d., antradienis
Kuo skiriasi infliacija nuo pinigų nuvertėjimo?
Dauguma finansinių žinių stokojančių žmonių apie infliaciją žino tik tiek, kad kai ji yra, tai kyla kainos, viskas brangsta, alga lieka ta pati, reiškia, pragyvenimo lygis smunka, nes už tą pačią algą įsigyjama mažiau prekių ir paslaugų, reiškia, pinigai nuvertėjo.
Tikrovė yra šiek tiek kitokia. Ją ir pabandykime suvokti.
Pavyzdys: gentis surinko 1 kg (1000 g) aukso ir jos vadas nusprendžia išleisti pinigus šio aukso kiekio pagrindu, tarkim 1000 specialiai pažymėtų žievės gabalų. Kiekvieną žievės lapą galima iškeisti į 1 g aukso. Žievės gabalai išdalijami gentainiams ir šie jais naudojasi kaip mainų priemone laikydamiesi vertės supratimo, kad būtent 1 lapas žievės yra lygus 1 g aukso. Paprastumo dėlei tarkim, kad apsukriausias genties medžiotojas galų gale už kailius iš kitų gentainių susirinko į savo rankas visus tuos žymėtus 1000 žievės gabalėlių. Nuėjęs pas šamaną, saugantį auksą, jis paprašo tuos 1000 lapelių iškeisti į 1 kg aukso. Galimi atvejai:
1. Šamanas nežinia kur pradangino 0.43 kg aukso. Pareiškia apsukriajam medžiotojui, kad aukso atsargos, kurių pagrindu ir cirkuliavo žieviniai pinigai, tesudaro 0.57 kg ir kad tiek ir ne daugiau išmokės už 1000 žievės gabalų. Tai ir yra pinigų nuvertėjimas - sumažėjo vertybių, kuriomis užtikrinama pinigų vertė, o pinigų kiekis išliko tas pats.
2. Šamanas iš kažkur iškasė ir saugykloje laiko nebe 1 kg, o 1.31 kg aukso. Ir su vadu dar sutarė, kad pinigų kiekio (žievės gabaliukų skaičiaus) nedidins. Tokiu atveju laikytume, kad pinigų vertė išaugo, nes, nepakitus jų kiekiui, padaugėjo jų vertę pagrindžiančių vertybių. Pinigų vertė išliktų pastovi, jei padidėjus vertybių kiekiui būtų išleistas proporcingas jomis pagrįstų pinigų kiekis (papildomai sužymimi dar 310 lapelių ir paleidžiami į apyvartą).
3. Aukso likęs tas pats kilogramas, tačiau šamanas pareiškia, kad, "ekonominiais sumetimais" yra išleista dar 500 žievės lapelių to paties aukso pagrindu. Taigi, visą 1 kg aukso atiduodsiąs už 1500 lapelių. Čia ir yra infliacija - padaugėjo pinigų kiekis, nors pinigų vertę užtikrinančių vertybių kiekis liko tas pats.
Matote skirtumą? Nors tiek pinigų nuvertėjimas tiek infliacija turi panašias pasekmes - imame gyventi blogiau - tačiau jų priežastys yra skirtingos. Vienu atveju mažėja pinigų vertę užtikrinančios vertybės, kitu atveju - prispausdinama didesnis pinigų kiekis tam pačiam vertybių skaičiui. Dar painiavos sukelia tai, kad abu šie procesai (pinigų nuvertėjimas ir infliacija) vyksta vienu metu (ne visada) - pinigų kiekis didinamas, o vertybių kiekis mažėja.
Dar sunkiau tai suprasti tampa ir todėl, kad šiandien gana sunku vienareikšmiškai nustatyti vertybių kiekį ir jam aptarnauti reikalingą pinigų kiekį. Tai daroma skaičiuojant kad ir tą patį BVP (šalies bendrasis vidaus produktas) bei kitus rodiklius. Deja, pasigilinę po interneto platybes šia tema pamatysite, kiek ir kokių yra kiekvieno rodiklio apskaičiavimo privalumų ir trūkumų, kad problemų žmonija su pinigais, jų kiekiu, juos padengiančių vertybių kiekiu ir viso to objektyviu suskaičiavimu turi daugiau nei realiai išsprendžia...
Suvokti šiuos skirtumus tarp pinigų nuvertėjimo ir infliacijos derėtų ir tam, kad žinoti, kaip kiekvieno iš mūsų rodos menki veiksmai prisideda prie visuotinio gyvenimo blogėjimo :). Nors atrodo, kad dirbame vis daugiau ir daugiau, vertybių sukuriame irgi vis daugiau...
Pažadu, kad parašysiu kažkada įrašą, kaip vyksta procesas, kuriuo didinamas pinigų kiekis rinkoje ir kaip čia gaunasi, kad kiekvienas mūsų, kas skolinasi iš bankų (būtent iš tokių ir panašių kredito įstaigų, o ne iš draugo :) ), prisideda prie infliacijos (ne pinigų nuvertėjimo) augimo...
Ir rekomenduoju vieną straipsnelį akiračio praplėtimui:
http://www.verslobanga.lt/lt/patark.full/4853ef160f93e.1
Tikrovė yra šiek tiek kitokia. Ją ir pabandykime suvokti.
Pavyzdys: gentis surinko 1 kg (1000 g) aukso ir jos vadas nusprendžia išleisti pinigus šio aukso kiekio pagrindu, tarkim 1000 specialiai pažymėtų žievės gabalų. Kiekvieną žievės lapą galima iškeisti į 1 g aukso. Žievės gabalai išdalijami gentainiams ir šie jais naudojasi kaip mainų priemone laikydamiesi vertės supratimo, kad būtent 1 lapas žievės yra lygus 1 g aukso. Paprastumo dėlei tarkim, kad apsukriausias genties medžiotojas galų gale už kailius iš kitų gentainių susirinko į savo rankas visus tuos žymėtus 1000 žievės gabalėlių. Nuėjęs pas šamaną, saugantį auksą, jis paprašo tuos 1000 lapelių iškeisti į 1 kg aukso. Galimi atvejai:
1. Šamanas nežinia kur pradangino 0.43 kg aukso. Pareiškia apsukriajam medžiotojui, kad aukso atsargos, kurių pagrindu ir cirkuliavo žieviniai pinigai, tesudaro 0.57 kg ir kad tiek ir ne daugiau išmokės už 1000 žievės gabalų. Tai ir yra pinigų nuvertėjimas - sumažėjo vertybių, kuriomis užtikrinama pinigų vertė, o pinigų kiekis išliko tas pats.
2. Šamanas iš kažkur iškasė ir saugykloje laiko nebe 1 kg, o 1.31 kg aukso. Ir su vadu dar sutarė, kad pinigų kiekio (žievės gabaliukų skaičiaus) nedidins. Tokiu atveju laikytume, kad pinigų vertė išaugo, nes, nepakitus jų kiekiui, padaugėjo jų vertę pagrindžiančių vertybių. Pinigų vertė išliktų pastovi, jei padidėjus vertybių kiekiui būtų išleistas proporcingas jomis pagrįstų pinigų kiekis (papildomai sužymimi dar 310 lapelių ir paleidžiami į apyvartą).
3. Aukso likęs tas pats kilogramas, tačiau šamanas pareiškia, kad, "ekonominiais sumetimais" yra išleista dar 500 žievės lapelių to paties aukso pagrindu. Taigi, visą 1 kg aukso atiduodsiąs už 1500 lapelių. Čia ir yra infliacija - padaugėjo pinigų kiekis, nors pinigų vertę užtikrinančių vertybių kiekis liko tas pats.
Matote skirtumą? Nors tiek pinigų nuvertėjimas tiek infliacija turi panašias pasekmes - imame gyventi blogiau - tačiau jų priežastys yra skirtingos. Vienu atveju mažėja pinigų vertę užtikrinančios vertybės, kitu atveju - prispausdinama didesnis pinigų kiekis tam pačiam vertybių skaičiui. Dar painiavos sukelia tai, kad abu šie procesai (pinigų nuvertėjimas ir infliacija) vyksta vienu metu (ne visada) - pinigų kiekis didinamas, o vertybių kiekis mažėja.
Dar sunkiau tai suprasti tampa ir todėl, kad šiandien gana sunku vienareikšmiškai nustatyti vertybių kiekį ir jam aptarnauti reikalingą pinigų kiekį. Tai daroma skaičiuojant kad ir tą patį BVP (šalies bendrasis vidaus produktas) bei kitus rodiklius. Deja, pasigilinę po interneto platybes šia tema pamatysite, kiek ir kokių yra kiekvieno rodiklio apskaičiavimo privalumų ir trūkumų, kad problemų žmonija su pinigais, jų kiekiu, juos padengiančių vertybių kiekiu ir viso to objektyviu suskaičiavimu turi daugiau nei realiai išsprendžia...
Suvokti šiuos skirtumus tarp pinigų nuvertėjimo ir infliacijos derėtų ir tam, kad žinoti, kaip kiekvieno iš mūsų rodos menki veiksmai prisideda prie visuotinio gyvenimo blogėjimo :). Nors atrodo, kad dirbame vis daugiau ir daugiau, vertybių sukuriame irgi vis daugiau...
Pažadu, kad parašysiu kažkada įrašą, kaip vyksta procesas, kuriuo didinamas pinigų kiekis rinkoje ir kaip čia gaunasi, kad kiekvienas mūsų, kas skolinasi iš bankų (būtent iš tokių ir panašių kredito įstaigų, o ne iš draugo :) ), prisideda prie infliacijos (ne pinigų nuvertėjimo) augimo...
Ir rekomenduoju vieną straipsnelį akiračio praplėtimui:
http://www.verslobanga.lt/lt/patark.full/4853ef160f93e.1
2010 m. gruodžio 16 d., ketvirtadienis
iki 20 proc.
Pasirodo, skolinantis pinigų kokiam nors reikalui, bendroje sumoje skolinti pinigai neturėtų viršyti 20 proc. Viename ankstesnių įrašų savo nuomonę parašiau, kad savų lėšų reiktų turėti bent 60-70 proc. Apie tai informacijos anksčiau nebuvau radęs ar gavęs, pateikiau grynai savo nuomonę. Ką gi, kadangi gavau naujos informacijos iš pakankamai autoritetingo šaltinio, reikia pakoreguoti ir savo "labai svarbią" nuomonę.
Deja, tas šaltinis neakcentavo, verslui ar vartojimui skolinti pinigai turi sudaryti tokią dalį. Aš lieku prie savo nuomonės, kad ne daugiau 20 proc. sumos gali būti skolinamasi su vartojimu susijusiuose reikaluose. Manau, kad versle egzistuoja įvairiausios išimtys ir atvejai, kai galima dirbti vien tik su skolintais pinigais (geriausias pavyzdys - bankai, jie vien tik su klientų pinigais dirba :) ).
Ir vis tik, kodėl vartojimui skolintis iki 20 proc., o ne daugiau? Vėlgi apie tai informacijos nebuvo, todėl dalinuosi savo išvedžiojimais :), kuriais bandau paaiškinti, kodėl įsipareigojimai tampa didesni nei atrodo ir kad pavojinga skolintis daugiau nei 20 proc. Nes esant didesnei skolintų pinigų daliai tiesiog neužteks turimų lėšų padengti įsipareigojimams ir GARANTUOTAI kils problemų.
Tarkim, turime 80 Lt, pasiskoliname 20 Lt ir perkame daiktą už 100 Lt. Mūsų įsipareigojimas 20 Lt (20 proc.). Dabar įsivaizduokime, kad, neturėdami savų 80 Lt perkame tą daiktą išsimokėtinai, daiktą gavome, sutartį, kad sumokėsime, pasirašėme, pinigų (20 Lt pirmajam įnašui) pasiskolinome. Taigi, turime įsipareigojimą už 120 Lt: 100 Lt už daiktą ir 20 litų skolos. Netikėtai mūsų geradarys skolintojas pareikalavo tuos 20 Lt skubiai jam grąžinti dėl kokių nors svarbių priežasčių. Rezultatas: turime daiktą už 100 Lt ir 0 litų, o mus dar spaudžia pasiskolintus 20 Lt grąžinti. Matote, kad neturint pinigų, problema tampa ir procentaliai mažos sumos.
O įsivaizduokite, kad iškart skolinotės visą 100 Lt ir juos po to, jau kai įsigijote daiktą, skubiai pareikalavo grąžinti. Dabar problemų turite už 200 Lt - rūpestį grąžinti skolą plius rūpestį išsimokėti už įsigytą daiktą. Gerai, jei pavyko tiesiog grąžinti daiktą į parduotuvę be jokių netesybų, lieka tada tik 100 Lt problema, kurią lengvai išsprendžiate atgal atiduodami pasiskolintus pinigus (palūkanų čia nevertiname). Tačiau liekate be nieko :), ir be daikto, ir be 200 Lt problemos.
Pridėkite prie šių skaičių po tris nulius, dar įvertinkite, kaip pvz. nukrito per krizę butų kainos, įvertinkite, kad nėra taip paprasta nutraukti įsipareigojimą dėl paskolos butui, ir pagalvoję pabandykite spėti, kodėl rodos taip nelauktai netikėtai tiek daug žmonių įklimpo į bėdas dėl prisiimtų paskolų... :)
Deja, tas šaltinis neakcentavo, verslui ar vartojimui skolinti pinigai turi sudaryti tokią dalį. Aš lieku prie savo nuomonės, kad ne daugiau 20 proc. sumos gali būti skolinamasi su vartojimu susijusiuose reikaluose. Manau, kad versle egzistuoja įvairiausios išimtys ir atvejai, kai galima dirbti vien tik su skolintais pinigais (geriausias pavyzdys - bankai, jie vien tik su klientų pinigais dirba :) ).
Ir vis tik, kodėl vartojimui skolintis iki 20 proc., o ne daugiau? Vėlgi apie tai informacijos nebuvo, todėl dalinuosi savo išvedžiojimais :), kuriais bandau paaiškinti, kodėl įsipareigojimai tampa didesni nei atrodo ir kad pavojinga skolintis daugiau nei 20 proc. Nes esant didesnei skolintų pinigų daliai tiesiog neužteks turimų lėšų padengti įsipareigojimams ir GARANTUOTAI kils problemų.
Tarkim, turime 80 Lt, pasiskoliname 20 Lt ir perkame daiktą už 100 Lt. Mūsų įsipareigojimas 20 Lt (20 proc.). Dabar įsivaizduokime, kad, neturėdami savų 80 Lt perkame tą daiktą išsimokėtinai, daiktą gavome, sutartį, kad sumokėsime, pasirašėme, pinigų (20 Lt pirmajam įnašui) pasiskolinome. Taigi, turime įsipareigojimą už 120 Lt: 100 Lt už daiktą ir 20 litų skolos. Netikėtai mūsų geradarys skolintojas pareikalavo tuos 20 Lt skubiai jam grąžinti dėl kokių nors svarbių priežasčių. Rezultatas: turime daiktą už 100 Lt ir 0 litų, o mus dar spaudžia pasiskolintus 20 Lt grąžinti. Matote, kad neturint pinigų, problema tampa ir procentaliai mažos sumos.
O įsivaizduokite, kad iškart skolinotės visą 100 Lt ir juos po to, jau kai įsigijote daiktą, skubiai pareikalavo grąžinti. Dabar problemų turite už 200 Lt - rūpestį grąžinti skolą plius rūpestį išsimokėti už įsigytą daiktą. Gerai, jei pavyko tiesiog grąžinti daiktą į parduotuvę be jokių netesybų, lieka tada tik 100 Lt problema, kurią lengvai išsprendžiate atgal atiduodami pasiskolintus pinigus (palūkanų čia nevertiname). Tačiau liekate be nieko :), ir be daikto, ir be 200 Lt problemos.
Pridėkite prie šių skaičių po tris nulius, dar įvertinkite, kaip pvz. nukrito per krizę butų kainos, įvertinkite, kad nėra taip paprasta nutraukti įsipareigojimą dėl paskolos butui, ir pagalvoję pabandykite spėti, kodėl rodos taip nelauktai netikėtai tiek daug žmonių įklimpo į bėdas dėl prisiimtų paskolų... :)
Monetizavimas ir paskolos
Tai ne taip jau dažnai sutinkamas žodis. Dažniau per žiniasklaidą galime išgirsti sąvoką "monetarinė politika", kas reiškia "pinigų politika", arba tiesiog būdai, kaip valstybė tvarkosi su pinigais. Tačiau monetarinė valstybės politika mūsų čia nedomina, nes tai beveik niekada nesusiję su tuo, kaip išsaugoti ir padidinti savo asmeninius pinigus :).
Išsamesnius monetizavimo apibrėžimus galima rasti internete anglų kalba (surinkus paieškoje "monetization"). Lietuviškai bent man nieko gero nepavyko aptikti. Kaip sakiau, tai nedažnai vartojamas terminas. Tačiau tiems, kam rūpi sava kišenė, turėtų suvokti, ką šis terminas apibūdina.
Paprastai šnekant, monetizavimas reiškia pinigų įvedimą į rinką. Tarkim, užauginome 1000 ha miško. Einame į banką ir sutariame, kad bankas mums duos tiek ir tiek pinigų už tą mišką. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paskola už užstatą, kuriai naudojami kitų žmonių sunešti pinigai. Kaip tada atsiranda nauji pinigai, kurių rinkoje dar nebuvo? Taigi, supaprastintu atveju, mes, užauginę plyname lauke brandų, gerą, vertingą mišką, turėtume eiti į centrinį šalies banką, kuris turi teisę spausdinti pinigus. Parodome jam, kad štai sukūrėme naują vertybę, kurios iki šiol nebuvo, ir norime ją monetizuoti, t.y., gauti pinigų, kuriuos naudosime kaip mainų priemonę savais reikalais, t.y., paleisime juos į rinką. Miškas pereina į centrinio banko nuosavybę kaip turtinis pagrindas padengti naujai išleidžiamus pinigus, o mes gauname pluoštą naujų kupiūrų. Galime užaugintą mišką keisti į kitų sukurtas vertybes (pvz., maistą, transportą it pan.) nenaudodami pinigų. Tai primins senų senovę, kol dar nebuvo tarpinės atsiskaitymo priemonės - pinigų - ir vykdavo tik barteriniai (prekių, paslaugų) mainai, kurie buvo nepatogūs ir iššaukė pinigų atsiradimą.
Taigi, kaip monetizavimas vyksta šiandien?
Daugeliu atvejų tai daroma sukuriant skolas. Pavyzdžiui, mes nelaukiame kol užaugs miškas. Net jo nepradedame auginti. Tiesiog įtikiname banką, kad miškas tikrai bus. Tačiau pinigų mums reikia jau dabar. Taigi, mes naujus pinigus gauname ne už sukurtą naują turtą, o už įsipareigojimą sukurti tą naują turtą, už kurį pinigus gauname jau dabar. Šis procesas vėliau ir prisideda prie krizių ir nestabilumo pasaulyje kūrimo - pinigai yra, jie panaudojami, gal tiesiog pravalgomi, o turtas, kurį įsipareigota sukurti (išauginti mišką ar sąžiningai išmokėti paskolą už naują butą ar mašiną, tai praktiškai vienas ir tas pats), ne visada būna sukuriamas. Nes dingsta motyvacija kažką daryti, kai pinigai jau yra čia ir dabar, jais galima normaliai naudotis, o ką jau ten dėl to miško... Taigi, jei pirmu atveju pinigai turėjo pagrindą (buvo padengti realiu turtu - 1000 ha miško), tai už skolas sukurti pinigai NETURI pagrindo, jie nėra niekuo padengti, nebent žmonių TIKĖJIMU, kad popieriniai lapeliai, pavadinti pinigais, išties turi vertę... Skamba juokingai, bet tai ne taip linksma, kai žinai, kad tiesa yra būtent tokia. Užtat tampa aiškiau, kodėl geriau turėti ne pinigus, o aktyvus (žr. apie juos senesnius mano įrašus), kurie generuoja pinigus.
Pavyzdys gana primityvus ir ne visai tikslus. Tačiau tikiuosi, kad pradžiai to užteks geresniam supratimui apie kiekvienam žmogui svarbų monetizavimo procesą, kaip atsiranda pinigai valstybėje (visuotinai žinomas pavyzdys - JAV), kam sukuriamos skolos tarp valstybių, galų gale, koks bankams tikslas tam tikrais periodais skolinti labai geromis sąlygomis, ir koks tikslas kai kuriuo metu visai nutraukti skolinimą (čia išvis paprastas reikalas - tai daroma tam, kad perimti valdymo, naudojimo teisę į naujai sukuriamą turtą, o jo kūrėjus įpareigoti kurti toliau naują turtą bankų naudai).
Išsamesnius monetizavimo apibrėžimus galima rasti internete anglų kalba (surinkus paieškoje "monetization"). Lietuviškai bent man nieko gero nepavyko aptikti. Kaip sakiau, tai nedažnai vartojamas terminas. Tačiau tiems, kam rūpi sava kišenė, turėtų suvokti, ką šis terminas apibūdina.
Paprastai šnekant, monetizavimas reiškia pinigų įvedimą į rinką. Tarkim, užauginome 1000 ha miško. Einame į banką ir sutariame, kad bankas mums duos tiek ir tiek pinigų už tą mišką. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paskola už užstatą, kuriai naudojami kitų žmonių sunešti pinigai. Kaip tada atsiranda nauji pinigai, kurių rinkoje dar nebuvo? Taigi, supaprastintu atveju, mes, užauginę plyname lauke brandų, gerą, vertingą mišką, turėtume eiti į centrinį šalies banką, kuris turi teisę spausdinti pinigus. Parodome jam, kad štai sukūrėme naują vertybę, kurios iki šiol nebuvo, ir norime ją monetizuoti, t.y., gauti pinigų, kuriuos naudosime kaip mainų priemonę savais reikalais, t.y., paleisime juos į rinką. Miškas pereina į centrinio banko nuosavybę kaip turtinis pagrindas padengti naujai išleidžiamus pinigus, o mes gauname pluoštą naujų kupiūrų. Galime užaugintą mišką keisti į kitų sukurtas vertybes (pvz., maistą, transportą it pan.) nenaudodami pinigų. Tai primins senų senovę, kol dar nebuvo tarpinės atsiskaitymo priemonės - pinigų - ir vykdavo tik barteriniai (prekių, paslaugų) mainai, kurie buvo nepatogūs ir iššaukė pinigų atsiradimą.
Taigi, kaip monetizavimas vyksta šiandien?
Daugeliu atvejų tai daroma sukuriant skolas. Pavyzdžiui, mes nelaukiame kol užaugs miškas. Net jo nepradedame auginti. Tiesiog įtikiname banką, kad miškas tikrai bus. Tačiau pinigų mums reikia jau dabar. Taigi, mes naujus pinigus gauname ne už sukurtą naują turtą, o už įsipareigojimą sukurti tą naują turtą, už kurį pinigus gauname jau dabar. Šis procesas vėliau ir prisideda prie krizių ir nestabilumo pasaulyje kūrimo - pinigai yra, jie panaudojami, gal tiesiog pravalgomi, o turtas, kurį įsipareigota sukurti (išauginti mišką ar sąžiningai išmokėti paskolą už naują butą ar mašiną, tai praktiškai vienas ir tas pats), ne visada būna sukuriamas. Nes dingsta motyvacija kažką daryti, kai pinigai jau yra čia ir dabar, jais galima normaliai naudotis, o ką jau ten dėl to miško... Taigi, jei pirmu atveju pinigai turėjo pagrindą (buvo padengti realiu turtu - 1000 ha miško), tai už skolas sukurti pinigai NETURI pagrindo, jie nėra niekuo padengti, nebent žmonių TIKĖJIMU, kad popieriniai lapeliai, pavadinti pinigais, išties turi vertę... Skamba juokingai, bet tai ne taip linksma, kai žinai, kad tiesa yra būtent tokia. Užtat tampa aiškiau, kodėl geriau turėti ne pinigus, o aktyvus (žr. apie juos senesnius mano įrašus), kurie generuoja pinigus.
Pavyzdys gana primityvus ir ne visai tikslus. Tačiau tikiuosi, kad pradžiai to užteks geresniam supratimui apie kiekvienam žmogui svarbų monetizavimo procesą, kaip atsiranda pinigai valstybėje (visuotinai žinomas pavyzdys - JAV), kam sukuriamos skolos tarp valstybių, galų gale, koks bankams tikslas tam tikrais periodais skolinti labai geromis sąlygomis, ir koks tikslas kai kuriuo metu visai nutraukti skolinimą (čia išvis paprastas reikalas - tai daroma tam, kad perimti valdymo, naudojimo teisę į naujai sukuriamą turtą, o jo kūrėjus įpareigoti kurti toliau naują turtą bankų naudai).
2010 m. gruodžio 14 d., antradienis
Šiek tiek apie kapitalizmą
Sako, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis. Jei taip yra, tai tam, kad geriau tvarkytumėmės su pinigais savo kišenėje ar banko sąskaitoje, turime pažinti ir pačią sistemą, kurioje gyvename. Nesirengiu čia rašyti, kas yra kapitalizmas, nes google paieškoje įrašę žodį "kapitalizmas" gausite per akis informacijos. Čia trumpai padėstysiu savo požiūrį, formuojamą visos tos informacinės lavinos. O jūs formuokite savąjį :).
Kapitalizmas idealiu atveju man patinka. Lyginant pavyzdžiui su sportinėmis bėgimo varžybomis. Yra žinoma varžybų data. Iki varžybų - bent keletas metų pasiruošimui. Dalyvauti gali visi norintys. Vieni ruošiasi rimčiau, kiti - nelabai, kiti visai nesiruošia. Atėjus varžybų dienai visi dalyviai, tokie, kokie jie yra, kiek ir kaip pasiruošę, stoja prie starto linijos. Logiškai mąstant, idealiu atveju turėtų nugalėti geriausiai pasirengęs bėgikas, kuris rimtai, sąžiningai ir atsakingai ruošėsi. Deja, realiame pasaulyje būna visko. Neskaitant atsitiktinumų, tokių kaip pvz., geriausias bėgikas per varžybas kluptelėjo ir dėl to jį aplenkė silpnesnis priešininkas. O kur dar dopingo vartojimas, užkulisiniai susitarimai su organizatoriais ar tiesiog turėtos išskirtinai geresnės sąlygos treniruotėms nei pas konkurentus... Taip ir realiame gyvenime su kapitalizmu... Vietoje realios konkurencijos kartais ji tik imituojama, kartais susitariama, kas laimės šias, o kas laimės kitas varžybas, kažkas turi išskirtinę paramą verslo vystymui, kažkam nutekinti visai kitiems tikslams skirti pinigai, perduodama vertinga slapta informacija ir t.t. Galų gale, netgi turguje nėra lygiai visiems prekiautojams vienodai gerų vietų... Ir gaunasi, kad realiame gyvenime kapitalizmas TIK IŠ DALIES įvertina žmogaus sumanumą, gebėjimus, verslumą, darbštumą ir t.t. Ir nors realus kapitalizmas man patinka mažiau nei idealus, jis man vis tiek patinka. Nes dar neatradau, kokioje kitoje ūkio (ekonomikos) sistemoje žmogus turėtų sąlygas dar geriau atskleisti, kas jis toks yra ir ką sugeba. Įsivaizduokit, pradėtų po bėgimo varžybų perskaičiuoti kažkas rezultatus: šitam dėl amžiaus, šitam dėl išsilavinimo, šitam dėl pareigų, šitam dar dėl kažko... Ir galų gale atbėgusysis pirmas lieka jei ne paskutinis, tai kažkur apie vidurį... Pabandykit pagalvoti, kas tai per ekonominės sistemos... arba jų įtaka kapitalizme.
Šių dienų kapitalistinėje santvarkoje kasdien vyksta varžybos. Jų esmė - perimti Jūsų uždirbtus pinigus. O geriausia, kai patys pinigus atiduodate. Už prekes, paslaugas, per mokesčius.
Nepamiršote, kad artėja šventės ir vyksta visokiausios akcijos? O ar pasitikrinote, kiek prieš "nuolaidų akciją" didesnio, brangesnio daikto, kurį ketinate pirkti "dėl nuolaidų", buvo pakelta kaina? Šiandien tai padaryti paprasta, tiesiog internete paieškojus, kiek toks daiktas kainuoja pasaulyje.
Todėl treniruokitės, kad neliktumėte be pinigų... Sėkmės :).
Kapitalizmas idealiu atveju man patinka. Lyginant pavyzdžiui su sportinėmis bėgimo varžybomis. Yra žinoma varžybų data. Iki varžybų - bent keletas metų pasiruošimui. Dalyvauti gali visi norintys. Vieni ruošiasi rimčiau, kiti - nelabai, kiti visai nesiruošia. Atėjus varžybų dienai visi dalyviai, tokie, kokie jie yra, kiek ir kaip pasiruošę, stoja prie starto linijos. Logiškai mąstant, idealiu atveju turėtų nugalėti geriausiai pasirengęs bėgikas, kuris rimtai, sąžiningai ir atsakingai ruošėsi. Deja, realiame pasaulyje būna visko. Neskaitant atsitiktinumų, tokių kaip pvz., geriausias bėgikas per varžybas kluptelėjo ir dėl to jį aplenkė silpnesnis priešininkas. O kur dar dopingo vartojimas, užkulisiniai susitarimai su organizatoriais ar tiesiog turėtos išskirtinai geresnės sąlygos treniruotėms nei pas konkurentus... Taip ir realiame gyvenime su kapitalizmu... Vietoje realios konkurencijos kartais ji tik imituojama, kartais susitariama, kas laimės šias, o kas laimės kitas varžybas, kažkas turi išskirtinę paramą verslo vystymui, kažkam nutekinti visai kitiems tikslams skirti pinigai, perduodama vertinga slapta informacija ir t.t. Galų gale, netgi turguje nėra lygiai visiems prekiautojams vienodai gerų vietų... Ir gaunasi, kad realiame gyvenime kapitalizmas TIK IŠ DALIES įvertina žmogaus sumanumą, gebėjimus, verslumą, darbštumą ir t.t. Ir nors realus kapitalizmas man patinka mažiau nei idealus, jis man vis tiek patinka. Nes dar neatradau, kokioje kitoje ūkio (ekonomikos) sistemoje žmogus turėtų sąlygas dar geriau atskleisti, kas jis toks yra ir ką sugeba. Įsivaizduokit, pradėtų po bėgimo varžybų perskaičiuoti kažkas rezultatus: šitam dėl amžiaus, šitam dėl išsilavinimo, šitam dėl pareigų, šitam dar dėl kažko... Ir galų gale atbėgusysis pirmas lieka jei ne paskutinis, tai kažkur apie vidurį... Pabandykit pagalvoti, kas tai per ekonominės sistemos... arba jų įtaka kapitalizme.
Šių dienų kapitalistinėje santvarkoje kasdien vyksta varžybos. Jų esmė - perimti Jūsų uždirbtus pinigus. O geriausia, kai patys pinigus atiduodate. Už prekes, paslaugas, per mokesčius.
Nepamiršote, kad artėja šventės ir vyksta visokiausios akcijos? O ar pasitikrinote, kiek prieš "nuolaidų akciją" didesnio, brangesnio daikto, kurį ketinate pirkti "dėl nuolaidų", buvo pakelta kaina? Šiandien tai padaryti paprasta, tiesiog internete paieškojus, kiek toks daiktas kainuoja pasaulyje.
Todėl treniruokitės, kad neliktumėte be pinigų... Sėkmės :).
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)